Ir didelėse arenose kai kurios grupės dar naudoja scenoje kolonėles. Tai daugiau monitoriai, kad save girdėtų dirbant be ausinių. Nežiūrint to, garsas nuimamas nuo garsiakalbio arba iš linijinio išėjimo ir paduodamas  į priekinių kolonėlių valdymo pultą.
Su bosinės gitaros  kolonėlėmis panašiai.  Naujieji rokeriai vis daugiau naudoja procesorius. Net Metallica nebenaudoja gitariniu kolonėlių. AC/DC koncerto metu Marshall‘ai stovi kaip monitoriai ir kaip dizaino elementai. Neaišku kiek iš jų dirba.  Garsas nuimamas nuo vienos Marshall kolonėlės , kuri yra po scena specialiame akustiniame kambaryje. Pastatomi du mikrofonai, kaip studijoje – vienas prie garsiakalbio, kitas šalia dėžės, arba iš toliau, ir  garsas paduodamas į mikšerinį pultą, tada paskirstomas į priekines kolonėles ir į monitorius (dažniau – į muzikanto ausines).

Įgarsinimas reikalingas, kai gyvi būgnai ir gitarinės kolonėlės neužpildo salės garso. Tai būna kai nepasiekiamas 100-105 dB garsumas koncerto metu. 105 dB yra Europinis roko koncerto įgarsinimo standartas, daugiau neleidžiama. Mačiau kaip Švedijoje lauko festivalio metu vaikšto garso kontrolieriai ir užsirašinėja garso lygius, o garso inžinierius visada žiūrį į prietaisą esanti šalia pulto, kuris parodo garsumą.

Auksinis standartas maždaug toks: tikri būgnai + 40-60 W gitarinė kolonėlė + 100 W bosinė ir 60 W klavišinė kolonėlė. Tada lengva pasiekti gerą garso balansą. Su būgnais gaunasi apie 300 W ir iki 100 žmonių salėje to užtenka.