Vienas diskusijos dalyvis pasakė, kad patalpa ima ir viską sugadina, labai stipriai sugadina, o kitas parašė – įrašymo procesui klausytojas įtakos neturi.
Atsakiau, kad pritariu bet mums (atkūrimui) bet koks įrašas yra “etalonas”.
Temos tikslas parodyti, kad ne Atkūrimas, bet Įrašymas yra Achilo kulnas, nuo Įrašymo viskas prasideda, pilnai Įrašyti garsą neįmanoma. Garso Atkūrimas yra techninė, prognozuojama ir lengviau realizuojama sritis.
Pateiksiu dvi iliustracijas.
Dalyvavau Kauno filharmonijoje vykusioje operos solisto iš JAV albumo įrašymo sesijoje. Man leido fotografuoti ir filmuoti, bet paprašė neviešinti mikrofonų ir jų išdėstymo. Solistas dainavo į du juostinius mikrofonus, bet kiti 4 mikrofonai orkestrui buvo tokiose vietose, kuriose jokios klausytojų ausys nebūna. Reiškia, muzikos įrašymas yra ne mokslinis ir net ne grynai techninis, o specifinė norimo garso kompozicija.
Įdomus eksperimentas buvo Vilniaus klube, kur klausėme amerikiečių „Kokolo Afrobeat Group“. Mūsų vietos buvo prie klubo centre esančio stalelio, garsas buvo geras.
Buvo įdomu ką girdi klubo viršuje sėdintys?
Užlipau patikrinti ir ten viršuje buvo visiškai kitoks klausymas; netoli stalelių buvo 3 plokštumos, kiekviena jų žemuosius dažnius paryškina, todėl buvo didelis (~18 dB) tembro iškreipimas. Po koncerto nusipirkau šios grupės CD, namie galiu klausyti aukštos kokybės garsą, bet tai garsas, kokį sudėliojo įrašų studijos inžinierius-dizaineris.
Dar toks pavyzdys.
Žaibo trenksmo negali įrašyti joks mikrofonas ir jokia įrašų studija, todėl įrašas būtų su apribota dinamika ir iškreiptu tembru. Atkurti įrašytą žaibą ir bet kokį kitą garso įrašą šiais laikais didelių sunkumų nėra.