Jei įrašų studijoje būna įrašoma sunkesnė muzika, garso kontrolei paprastai naudojamos didelio jautrio dvijuostės kolonėlės. Tokios yra didžiausios ir brangiausios, tačiau tinka bet kurio žanro muzikos takeliui paruošti arba įrašui atkurti.
Didelio jautrio akustinės sistemos su plačiajuosčiais garsiakalbiais gerai atkuria įrašų mikrodinamiką, o kontroliuojama sklaida leidžia sumažinti atspindžius nuo sienų ir grindų. Siekiant garso homogeniškumo, ŽD ir AD garsiakalbiai turi būti kuo arčiau viens kito. Arba reikia naudoto dvigubus draiverius, kai vienoje konstrukcijoje apjungiami VD ir AD spinduliuotuvai. Jei naudojama daugiajuostė schema, tuomet atstumą tarp atskirų juostų stengiamasi sumažinti panaudojant vertikaliai siaurus difrakcinius ruporus. Daugiajuosčius monitorius iki šiol gamina amerikiečių Westlake audio, tačiau dažniau sutinkami 2-juosčiai. Galima sakyti, kad klasikinis sprendimas, kurį matome studijų garso kontrolės kambariuose yra dviejų dažnių juostų monitoriai su 40 cm žemadažniu ir kompresiniu AD draiveriu rupore. Tokių sistemų jautris būna 94 – 100 dB/W/m ir tai leidžia atkurti visą šiuolaikinių skaitmeninių įrašų dinamiką. Siekiant išvengti difrakcinių iškraipymų, monitoriai sumontuojami kontrolės kambario priekinėje sienoje.
Nuotraukoje didžiųjų garso monitorių konstruktorius Shozo Kinoshita su studijų projektuotoju Tom Hidley. Kartu įrengę daug studijų, tame skaičiuje anksčiau paminėtą Šveicarijos Soundville Media Studios, dirbančią nuo 1980-ųjų.
