Su Columbia Records Frenkas Sinatra pradėjo dirbti 1943-iaisiais, o 1946 m. išleido pirmąjį albumą The Voice of Frank Sinatra. 8 dainos buvo įrašytos 4-iuose 78 RPM monofoniniuose diskuose. Billboard sąrašuose albumas pirmavo 7 savaites.
Pirmąjį milijoną Frenkas uždirbo iš MGM už filmus ir tada pasisamdė architektą E. Stewart Williams. Suprojektavus namą buvo pakviesti Valentino Electronics aparatūros specialistai iš Holivudo.
Anais laikais magnetofonų žmonės neturėdavo, tačiau buvo galimybė įsirašyti diską į 1920-aisiais sukurtą acetatinių diskų technologiją; ant aliuminio disko buvo užneštas juodas acetato sluoksnis, kuriame rėžtukas rėždavo garso takelį. Toks realiu laiku gautas įrašas būdavo pilnai analoginis.
Būdavo gaminami nuo 7 iki 16″ diametro diskų ruošiniai, įrašas būdavo tik vienoje disko pusėje, o etiketės buvo užrašomos ranka. Kadangi buvo įrašoma į minkštą lako sluoksnį, įrašai greit susidėvėdavo. Pas Frenką S. buvo didžiausias 16″ įrašinėjantis įrenginys Rek–O–Kut.
Aparatūros rinkinyje kairėje matome radijo imtuvą, o viduryje stovi garso reguliavimo mikšeris.
Nepavyko sužinoti apie kolonėles. Jei nuotraukose kolonėlių nesimato, reiškia kolonėlės buvo sumontuotos lubose. Įdomus ir techniškai neblogas sprendimas – lubose galima sumontuoti gerus garso monitorius, dirbančius panašioje į studijinę aplinką.
Užtikau filmuką apie šiuolaikinį plokštelių drožtuką, tik nežinia kur gautume diskų?