Žingsnis į privačią patirtį.
Mano elektroninis gyvenimas prasidėjo atsiradus pirmiems pramoniniams tranzistoriams. Radijo prekių parduotuvėje apie 1963-iuosius matydavau П1А ir su radijatoriais П3А. Atskiroje lentynoje po stiklu matydavau tuos pirmuosius gulinčius šalia modernesnių žemadažnių П13, П14 ir aukštadažnių П401 su užrašais – Точечный транзистор... Vėliau pasirodė galingi žemadažniai П4А, П213. Pradžioje buvo tik germanio, bet vėliau įsivyravo silicio tranzistoriai. Puslaidininkiniai diodai greit nukonkuravo kenotronus ir net lempiniuose aparatuose maitinimas būdavo su patikimesniais, pigesniais ir mažesniais diodais. Tranzistorinė schemotechnika vystėsi sparčiai, bet lempos anuomet buvo stipresnės.
Gal 1967-ųjų rusiškame “Радио” žurnale į akis krito straipsnis apie lempinę aktyvinę garso sistemą. ŽD stiprintuvas buvo dvitaktis su 6П14П, o AD – a-klasės vientaktis su 6П14П. Pradinis kaskadas buvo su naujausiu specializuotu mažų triukšmų pentodu 6Ж32П.
Straipsnyje buvo aprašytas stereo stiprintuvo ir kolonėlių komplektas. Kolonėlės buvo su geriausiais-moderniausiais garsiakalbiais: 6ГД-2 ŽD, 3ГД-1 VD ir 3ГД-15 AD. Viskas taip patiko, kad nukeliavęs iki Šiaulių politechnikumo gamybinės praktikos (1968), po darbo Šiaulių televizorių gamykloje pasilikdavau gaminti šasi, o namie lituodavau. Lempas ir šerdis transformatoriams nusipirkau paraduotuvėje. Žinoma, nupirktus transformatorius išardžiau, nes man buvo reikalingos tik šerdys ir karkasai. Bifiliariškai suvyniavau apvijas, nežymiai “patobulinau” schemą (lempų kaitinimą padariau su vidurio tašku fonui sumažinti) ir stiprintuvas puikiai veikė.Didžiausia problema – tiesiog iššūkis buvo anais laikais gauti garsiakalbius! Žemadažnių nusprendžiau ieškoti Rygoje ir man pavyko…
Įstojęs į KPI, Kaunan parsivežiau gal 10 čemodanų aparatūros ir radijo dalių. Pamenu, kartą Kauno geležinkelio stotyje nespėjau visus savo čemodanus išsikrauti, traukinys pajudėjo į Vilnių ir 2 sunkūs liko vagone. Nieko neliko, kaip šokti į judantį ir traukti raudoną STOP rankeną. Sustojus traukiniui išsiropščiau su lagaminais ir džiaugiausi, kad negavau baudos už traukinio sustabdymą.
Pirmoji mano lempinė aktyvinė GAS rado gerą pritaikymą – 1969-aisiais KPI įkūrėme Pop-klubą “Smūtkeliai”. Kai studentų kavinėje “Saulutė” pradėjome organizuoti pirmasias Lietuvoje, o gal ir TSRS diskotekas, mano garso sistema dirbdavo visu pajėgumu. Garsas buvo geras ir mes siausdavome su bitlais, rouling-stounsais arba dorsais. Kartais iš kažkurio išėjimo transformatoriaus pasirodydavo dūmelis ir žinodavau ką namie veiksiu – pervyniosiu transfomatorių!
Nuotraukų neturiu, kam sistemą pardaviau ar atidaviau nepamenu, bet pirmasis klubo prezidentas A. Maleckas neseniai parašė – dalį Česlovo konstruotos ir gamintos aparatūros įsigijo Vilniaus universiteto roko muzikos atlikėjai, taip pagelbėta roko muzikos sklaidai Vilniuje. Deja, nepamenu nei fakulteto, nei šios muzikantų grupės pavadinimo.
Gal neišmesta, gal kažkur palėpėje mėtosi prieš 50 metų pagaminta mano pirmoji lempinė?
Pirmieji sovietiniai tranzistoriai П1А ir П3А buvo sukurti 1957 m.