Super-įdomūs dalykai scenoje dedasi, apie kuriuos muzikos mylėtojai nei nenutuokia! Inžinerinė nuovoka ir patirtis man kuždėjo, kad šiuolaikinės technologijos leidžia pristatyti klausytojui muziką kitaip, kad populiariojoje muzikoje tikro instrumentinio garso reiktų ilgai ieškoti (jo beveik nebėra), kad koncertuose girdime kolonėles („atkūrimą“), bet ne gamtos ar žmogaus sukurtą garsą – vokalą, dūdelę, būgnus… Tu, Arvi dabar tą patvirtinai – ačiū.
Prisiminiau tokią lempinę patirtį.
Besimokant Šiaulių politechnikume grojau Šiaulių kultūros namų vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje. Pirmasis mano instrumentas buvo vokiški elektro-vargonai Ionika su daugybe lempų. Būdavo ateini repetuoti, bet instrumentas groja ne pilnai; kažkuris modulis nustojęs veikęs ir per visas oktavas nėra vienos natos. Trinkteli kumščiu, arba atsidaręs instrumento panelę pajudini lempas ir garsas atsirasdavo. Pagrojus nutikdavo kita problema – aparatas buvo jautrus temperatūros pokyčiams ir įkaitęs išsiderindavo. Vėl reikdavo atsidaryti ir atsuktuvu paderinti potenciometrus. Instrumentas turėjo gerą tembrą, tačiau patikimumas buvo lempiškai-prastas.
Kitais metais Šiaulių kultūros namai nupirko rusišką instrumentą Юность. Šis buvo tranzistorinis ir remontuoti arba derinti nebereikėdavo. Bėda, kad sovietų konstruktoriai nemokėjo sukonstruoti platesnių galimybių elektro-vargonų ir sintezatorių.
Kaune organizuotoje roko grupėje jau turėjau Vermona. Šie vokiški gerai skambėjo ir buvo patikimi, bet tai jau tranzistorinė technika.
Kiekvienas instrumentas turėdavo savo stiprintuvą ir kolonėlę. Būgnai nebūdavo įgarsinami, o mikrofonus naudodavome vokalui, smuikui, fleitai, akustinei gitarai. Vokalui naudodavome 2 scenos priekyje pastatytas kolonėles ir stengdavomės, kad į plačiajuostes kolonėles kuo mažiau patektų garso iš instrumentų kolonėlių.
A. Mačiulskio vadovaujamas Šiaulių kultūros namų vokalinis-instrumentinis ansamblis (1968-69 m.)
KPI roko grupė “Nuogi ant slenksčio” (1970-74 m.)
Vokiška lempinė Ionika ir rusiški elektro-vargonai Юность.