Apie sunkiojo metalo muzikos atkūrimą.
Klausytoją nudžiuginti gali nebūtinai didelis orkestras, nes keli muzikantai šiuolaikiniais instrumentais taip pat gali užpildyti sceną. Gali groti labai garsiai, kai elektrinių gitarų signalas įvaromas į pilną ribojimą, būgnai mušami ir spardomi visa jėga, lėkštės talžomos be gailesčio, o dainininkai mikrofonus sukiša į gerklę ir rėkia kiek jėgos leidžia. Įrašyti tokį garsą yra iššūkis net skaitmeniniu formatu, todėl studijose atliekamas muzikos dinaminio diapazono sumažinimas.
Paaiškinsiu, kodėl naudojamas dinaminis diapazono sumažinimas.
Vienas muzikos signalo parametrų yra Crest faktorius (CF), nusakantis pikinio (didžiausio) garso signalo santykį su vidutiniu garsumu. Muzikos mėgėjams tai labai svarbus dalykas. Deja, paliktas paraštėse.
Pažvelkime giliau.
Sinusiniam signalui CF yra nedidelis – 1,4, o decibelais tai būtų 3 dB. Muzikos, o ypatingai tos garsiosios CF siekia 20 dB arba 10 kartų. Štai čia pasitinka problemos… Tarkime, naudojame 85 dB/W/m jautrio kolonėles (įprastas lentyninių AS jautris), o muziką norime klausyti 90 dB garsumu. Tai maždaug 30 kartų tyliau negu roko muzikos koncerte, bet būtų įprastas garsumas trankesnei muzikai paklausyti namie. Padavus sinusinį signalą ir klausant 2 metrų atstumu, 90 dB garsumą turėsime su 6 W stiprintuvo galia. GAS darbo režimas bus lengvas, nes AS su nedideliais žemadažniais garsiakalbiais kolonėlių kompresavimas prasideda maždaug nuo 20 W. Didžiausias garsumas su lentyninėmis ir sinusiniu signalu būtų 95 dB, o pikinis – atitinkamai +3 dB didesnis (98 dB).
Jei signalas yra nekompresuota „metalinė“ muzika, situacija visiškai pasikeičia: norint girdėti tą patį 90 dB vidutinį garsumą, reiktų paduoti 314 W galią. Su 85 dB/W/m jautrio lentyninėmis tai neįmanoma.
Sukompresavus įrašą iki 12 dB (vidutinio ir maksimalaus garsumo santykis nebe 10, o 4 kartai) CF situacija pagerėja – GAS turėtų dirbti 50 W galios režime. Garsas bus kompresuojamas, girdėsime iškraipymus, bet… sunkiosios muzikos mėgėjai gali rizikuoti metalu pačirškinti garsiakalbius. Tiesą sakant, jei klausomas „metalas“, 90 dB garsumas man yra per mažas stuburo smegenims išjudinti.
Suprantama, visokius HighEndinius lempinius stiprintuvus reiktų pamiršti, nes jie duoda tik kelis vatus galios. Yra ir kitų problemų – metalo muzikai atkurti reikalinga aparatūra su mažais intermoduliaciniais iškraipymais.
Kažkiek situacija pagerėja su didelėmis kolonėlėmis. Didelės buitinės taip pat būna nejautrios (87 – 92 dB/W/m), bet dideli žemadažniai perneša daugiau galios ir galime naudoti galingesnius stiprintuvus.
Visiškai kitokia situacija su didelio jautrio kolonėlėmis. Jei kolonėlių su 15“ žemadažniu jautris 97 dB/W/m, o kokybiškai muziką galime klausyti iki 50 W galios, kai garsiakalbis pradeda kompresuoti garsą, tada girdėsime 94 dB vidutinišką ir 114 dB pikinį garsumą. Maksimali tokių AS galia būna 150 W ar net daugiau, o tai jau koncertams artimi garsumo lygiai (99/119 dB).
Kyla kitas svarbus klausimas – ar audiofilą džiugins studijoje apribotas dinaminis diapazonas?
Mane ir daugelį jūsų nedžiugins. Nenorime dalyvauti „Loudness War“, todėl keikiame radijo stotis, ieškome nekompresuotų įrašų tikroviškai muzikai atkurti.
Išvados:
1. Nekompresuoto sunkiosios muzikos garso lentyninės kolonėlės atkurti negali. Nei tos už 300, nei pačios brangiausios, nei mažieji studijiniai monitoriai.
2. Didelių orkestrų, o tuo labiau sunkiojo metalo įrašams reikėtų rinktis kuo didesnes kolonėles. Geriausiai tinka 95 – 98 dB/W/m jautrio kolonėles. Arba pilnai ruporinės, kurių jautris per 105 dB/W/m.
3. Sunkiosios muzikos įrašuose pačių žemiausiųjų dažnių (20 – 40 Hz) nebūna, todėl svarbesnės yra GAS dinaminės galimybės, o ne labai plati dažninė. Galiu pridurti, kad subvuferių naudoti prasmės aš nematau.