Žalgirio arenoje klausiau Salvadoro Sobralio iš Portugalijos. Eurovizijos nugalėtojas koncertavo su trimis puikiais muzikantais, kuriuos pasitikome ovacijomis. Muzikantai išėjo stuksendami krepšinio kamuolį, o Salvadoras pasakė, kad niekada dar nekoncertavęs krepšinio arenoje.
Puikiai parinktas repertuaras, fenomenalus intonavimas, absoliuti klausa, žaisminga sceninė laikyseną S. Sobralio koncertą pavertė įsimintina švente. Dainininkas repavo angliškai šnekėdamas įkišęs galva į fortepijoną, imitavo triūbos improvizaciją arba netikėtai pasirodęs ant tribūnų laiptų uždainavo be mikrofono. Nušokęs nuo scenos pakvietė portugališkam šokiui ir tarė lietuviškų žodžių… Žadą spaudė faktas, kad nepraėjo metų po dainininkui atliktos širdies persodinimo operacijos.
Taip pat smagu buvo klausyti Eriko Klaptono ir Rodžerio Voterso koncertų. Nebūčiau patikėjęs, kad į Kauną atvyks tokios mega-žvaigždės ir galėsiu jas pamatyti! Koncertai tikri, o ne kažkokie „akomponuojant“ magnetofonui, kaip kažkada sovietų laikais Nidoje klausiau S. Povilaičio.
Koks garsas buvo S. Sobralio koncerte?
Prastas. Kai kurios fortepiono natos tiesiog buvo džeržgiančios ir tai ne dėl instrumento, o dėl įgarsinimo. Instrumentų garsą nustelbdavo garsas iš salės kolonėlių. Tokia garso mišrainė nebeperteikia erdvės, o sudėtingas signalas kuria didelius kolonėlių intermoduliacinius iškraipymus. S. Sobralio koncerte nebuvo elektrinių gitarų, buvo išlaikytas geras garsumas, bet situacijos tai negelbėjo.
Geram koncertui negailime pinigų. Visi koncertai nepakartojami, o mes tada būname užhipnotizuoti. Nemažai muzikos mylėtojų taip ir lieka užhipnotizuoti. Net klausydami kokybiškų įrašų nebegali objektyviai įvertinti garso, vis prisimena koncertuose patirtas emocijas ir parašo – “garso etalono turime ieškoti koncertų salėse”.
Netiesa. Įrašų garsas būna nepalyginamai geresnis; studijose sureguliuojami instrumentų signalų lygiai, garso scenoje surikiuojami instrumentai. Įraše nebūna pašalinių triukšmų ir mes galime mėgautis aukščiausios kokybės garsu. Kai salėse instrumentus girdime per mikrofonus ir kolonėles, koncertai natūralaus instrumentų garso perteikti nebegali.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Vienas mano mėgiamiausių yra Blood, Sweat & Tears 1968-ųjų antrasis albumas. Gerai įrašytas, bet vėlesniais laikais pasirodė dar geresnių įrašų. Jokiame koncerte neišgirstume taip tiksliai įrašytų instrumentų ir 3D išsidėstymo, kaip Dave Grusin – West Side Story.
Šiemet per Kalėdų šventes planuoju susitikimą, kur galėtume paklausyti kokybišką didesnio orkestro įrašą, padiskutuoti.
Salvadoras Sobralis Kaune. (Pauliaus Grigaliūno nuotrauka)