Paminėtą sąvybę, kad mūsų klausa nufiltruoja aukštesnes harmonikas gerai iliustruoja filmukas –
Can you hear the difference between a square wave and a sine wave?, kurį užtikau akademiniame tinklapyje The Audio Masterclass Music Production and Sound Engineering Course.
Kadangi stačiakampis periodinis signalas sudarytas ir nelyginių harmonikų, žemų dažnių “stačiakampį” garsą lengvai atskiriame nuo sinusinio, nes harmonikos yra gerai girdimos. 100 Hz ŽD stačiakampiame girdėsime 3, 5, 7 ir dar aukštesnes harmonikas, iki pasieksime girdėjimo ribą. Kitas reikalas su 2 kHz, kai galėsime girdėti tik dvi ar tris (trečią, penktą, o gal dar septintą) harmonikas, nes devintoji bus 18 kHz. 4 kHz stačiakampio signalo garsas į smegenis nukeliaus dar siauresnis, nes turės tik 3 harmoniką (12 kHz), o sekančios 5-osios (20 kHz) nebegirdėsime.
Filmuko autorius pademonstravo kaip kinta mūsų girdėjimas ir kad 6 kHz ar dar aukštesnių dažnių stačiakampiai impulsai skambės taip, lyg klausytume sinuso signalą.
– O jei išgirdome skirtumą tarp 6 kHz stačiakampio ir sinuso?
Reiškia, išgirdote interferencinius iškraipymus, sudarančius dažnių skirtumą ir persikėlusius į girdimų dažnių zoną. Labai dažna apgaulė, bičiuliai-audiofilai, leidžianti pamanyti, kad girdime ultra-garsus, kai iš tiesu girdime girdimoje dažnių zonoje atsiradusius interferencinius signalus. ?
Stačiakampis harmoninis signalas gerai ištirtas. Čia filmukas, kuriame grafiškai, o taip pat ir garsu pademonstruota stačiakampio kilmė, čia mokslinis pagrindas – Furje transformacija.