Muzikos instrumentų, o taip pat gamtos garsų pagrindas yra periodiniai signalai. Paprasčiausias ir seniai ištirtas garso instrumentas yra Helmholco rezonatorius. Sferinis rezonatorius gali skleisti sinuso (harmoninį) signalą, kurio dažnis priklauso nuo sferos dydžio ir rezonansą žadinančio kaklelio proporcijų. Jei rezonatoriaus forma kitokia – stačiakampė ar netaisyklinga, rezonatoriuje atsiras daugiau rezonansų ir girdėsime sudėtingesnio spektro garsą. Skudučiai ir švilpynės yra artimiausi Helmholco rezonatorių giminaičiai.
Buvo gaminami ir tyrinėjami visokie rezonatoriai. Jei oro gūsiu sužadinsime butelį, galėsime išgauti tokios grafinės formos garsą:
O čia tas pats garsas dažnių skalėje:
Tyrinėjamą butelį paklausyti galime šioje nuorodoje.
Visų muzikos instrumentų veikimas pagrįstas rezonansu. Medinius pučiamuosius sužadina virpantys liežuvėliai, varinius – muštukas. Kad rezonuotų būgnai ir lėkštės, juos mušame lazdelėmis, smuikų stygas žadiname strykais arba pirštais, bet visur yra rezonuojantys elementai ir muzikantų valdomi sužadintojai. Pagrindiniai instrumentų rezonansai (pagrindinis tonas) būna suderinti melodijai. Pagrindinį rezonansą papildantys kitų instrumento dalių rezonansai (obertonai) praturtina garsą, instrumentą padaro atpažįstamą. Kažkur lauke ištemptos stygos garsas būtų nuobodžiai neįdomus, bet kai styga šalia rezonuojančio korpuso, kai jai atsiliepia kitų stygų virpėjimas su daugybe obertonų, garsas įgauna smuikui, gitarai, mandolinai būdingų atspalvių.
Kai instrumento spektras labai platus, suderinimo kažkuriai natai (dažniui) svarbos nebelieka. Mušamųjų lėkštės, visokie barškalai ir daugybė kitų plačiajuosčių instrumentų nėra derinami, nors kai kuriais galima išgauti kintančio tono garsus.
Gamtos garsų gamoje tie patys garso reiškiniai; mūsų ar paukštelių gerklėse, bičių dūzgime, miško ošime. Net žaibo ar patrankos šūvio sukelti garsai yra vibracijos ir rezonansai, bet ne kažkokie išgalvoti garso impulsai.
Helmholco sintezatorius, 1905