Pažvelgus į fortepijono antros oktavos E-bemol natos garso spektrą, dažnių mastelyje dešinėje už pagrindinio 77,8 Hz garso natos matomame daug harmonikų. Šiek tiek atsiliepia viena oktava žemesnė pirmosios oktavos E-bemol (38,9 Hz) styga, dar labiau praturtindama pagrindinį garsą. Instrumentas skamba švariai, mes girdime sodrų ir galingą garsą:
4-os oktavos G-bemol dažnis yra 370 Hz. Stebime ryškią antrąją harmoniką, nedidelę trečiąją, ketvirtąją ir penktąją harmonikas. Žemiau G-bemol atsiradę garsai yra instrumento elementų – stygų ir korpuso elementų garsai ir jų dedamosios. G-bemol palyginti sodrus ir malonus klausyti:
Dar aukštesnės 7-os oktavos D natos garsas jau skurdesnis. Kairėje nuo pagrindinio garso matome daug instrumento korpuso, o taip pat žemesniųjų stygų rezonansai ir interferencijos, kurios nusidriekia net už pagrindinio natos garso. Deja, aukštesniųjų harmonikų nebelikę, todėl garsas darosi skurdus:
O kaip sekasi aukščiausiai aštuntos oktavos C?
Visai prastai. Natos dažnis 4186 Hz, bet palyginti stora ir labai įtempta plieninė styga harmonikų nespinduliuoja. Žemiau natos daugybė pašalinių garsų, kuriuos sukelia virpančios ir rezonuojančios ilgesnės stygos, korpuso elementai, atspindžiai ir kombinaciniai garsai. Trumpiausios stygos galios nebeužtenka išjudinti instrumento, todėl ji skamba tyliau.
Tos aukščiausios fortepijono ir kitų instrumentų natos nebe melodijai, bet kūrinio emocijai ar žaismui perteikti. To taip pat kartais reikia.
Gilesnė fortepijono garsų analizė leidžia suvokti kitų muzikos instrumentų svarbų ypatumą – aukščiausiųjų bet kurio instrumento natų garsas skamba skurdžiau negu to instrumento žemosios natos, nes garse nebelieka harmonikų. Netgi plataus spektro instrumentai – maži būgnai, lėkštės, skrabalai skamba skurdžiau už didesnius mušamuosius.