Užsukęs pas aukščiausius garsus skleidžiančią fleitą, įrašytą Ajovos universiteto elektroninės muzikos studijoje nieko ypatingo nesuradau. Žemiausia yra trečios oktavos Re (247 Hz) fleitos nata, o aukščiausia – 7 oktavos Re-bemol (2217Hz). Kaip ir kitų instrumentų, žemiausios natos skamba sodriausiai, nes apima platų, iki 12 kHz nusidriekusį spektrą. Tiesa, aukščiausios spektro dedamosios yra sumažėjusios beveik tūkstantį kartų (-58 dB).
Auktesnės 6-os oktavos Sol (1568 Hz) garsas skurdesnis ir panašus į sinusą iš generatoriaus. Užfiksavau 15,8 kHz spektro dedamąją -62 dB lygyje, bet spektre atsiradę plačiajuosčių triukšmų – tikriausiai tai pučiamo oro šiurenimas.
Aukščiausioji beaidėje kameroje įrašytos fleitos nata buvo 7-os oktavos Re-bemol (2217 Hz). Signalo forma taip pat artima sinusui, o spektras su visais pučiamo oro garsais pasibaigia ties 20,4 kHz.
Paklausykime mano parinktų fleitos 3 natų muziką.
Vėl stebime lėtesnį garso “įsivažiavimą” į žemą natą ir sunkesnę aukščiausios natos pradžią. Viduriniasias natas groti lengviausia, nes tai tiesiškoji instrumento darbo dalis.
Pažvelkime į aukščiausios natos spektrą:
Atrodytų spektras platus, tačiau jame gausu pašalinių garsų: žemiau grojamos Re-bemol skamba korpusas, o dešinėje už 2217 Hz natos matome harmonikas ir pučiamo oro spektrą, besitęsiantį iki 20,4 kHz. Tęstųsi dar toliau, nes oras yra baltas triukšmas su begaliniu spektru. Kadangi įrašas darytas 16/44,1 standarto įrenginiu, aukštesnių garsų įraše nebėra.
Atkreipiu dėmesį, kad šis spektras išmatuotas dideliame (70 dB) dinaminiame diapazone. Užfiksuoto oro triukšmas yra 1000 kartų silpnesnis už grojamos natos garsą, muzikai netrukdo, o fleitistui leidžia mėgautis paslaptingai šnarančiu instrumentu.