Vienas bičiulis replikavo – paklausiau tyliai Jamal ir PF, įjungus loudness visi svirpliai išsilakstė net tyliau grojant. Tiesa tikri audiofilai loudness nenaudoja, patys kalti.
Loudness yra puikus išradimas, bet techniškai sunku jį pritaikyti.
Problema ta, kad tonkompensacijos lygis priklauso nuo SPL (garsumo), o tai pirmiausia yra akustikos dalykas. Kitaip sakant, loudness korekcija priklauso nuo kolonėlių efektyvumo (jautrio), kambario akustinių sąvybių ir klausymo atstumo. Kolonėlių jautris gali skirtis 10 dB ar daugiau, tam pačiam garsumui pasiekti kambario dydis turi didelės įtakos, bet stiprintuvų konstruktoriai negali tai žinoti. Štai kodėl loudness išgyveno krizę. 🙁 Jei stiprintuve kažkoks vienas +6dB@100Hz “loudness” nustatymas, šūvis bus ta kryptimi, bet į taikinį nepataikysime. 🙂
Geresnis variantas būtų keli loudness nustatymai, leidžiantys pasirinkti klausos jautrio praradimo kompensavimą. Aukščiausios klasės šiuolaikiniuose stiprintuvuose matome kelis nustatymus: 1: +2dB 2: +4dB 3: +6.5 dB @100Hz, bet tai aukščiausios klasės labai brangūs aparatai.
(Pavyzdį paėmiau iš C-3850 arba C-2850 pradinių stiprintuvų. Vieno jų aprašymas čia.)
Turiu progos paminėti, kad universalesnis yra “akustinis” kelias, leidžiantis sumažinti loudness problemą.
Kalbu apie tai, kad garso slopimas priklauso nuo garso bangos formos. Toliausiai sklinda plokščios bangos, bet AS su įprastais garsiakalbiais ir visokios lentyninės kolonėlės tokių suformuoti negali. Konstruodamas naują sistemą stengiausi problemą sumažinti akustiniais būdais ir dabar įrašų galiu klausyti labai tyliai. GAS be tonkompensacijos leidžia išvengti filtrų įnešamų fazės iškraipymų, o tai pagerina audio sistemos rezoliuciją.