Nesunku pastebėti klausos ypatumą – mūsų klausa nevienodai jautri įvairiems garsumo lygiams; esant 30 dB garsumo lygiui klausos dinaminis diapazonas yra platesnis, apima 58 dB, arba garsiausio ir tyliausio garsų santykis yra 800 kartų, o pagarsinus iki 90 dB, klausos dinamis diapazonas susiaurėja iki 32 dB, kai garsiausio ir tyliausio garsų santykis tėra 40 kartų. 20 kartų sumažėjimas yra reikšmingas pasikeitimas, leidžiantis daryti išvadą, kad kuo garsiau klausome, tuo mažiau galime išgirsti. ?
Klausos jautrio priklausomybė nuo garsumo
Prisiminiau mikrodinamikos tyrinėjimo epizodus, kai atėjusiems pasiūlydavau sukalibruoti ausis. Pradžioje nustatydavau santykinai tylų (~60 dBC) ramios muzikos iš CD garsumą, o kai pasakydavo, kad girdi gerai, garsumą sumažindavau dvigubai. Pasikeitimai būdavo nežymūs, visi girdėdavome puikiai. Tada sumažindavau 4 kartus ir palaukęs klausdavau ar gerai girdi. Vėl atsakydavo, kad girdi, bet sumažinus dar 4 kartus, kai kurie pasakydavo, kad girdi, bet būdavo pasakančių, kad jau reikia klausyti įsitempus, muzikoje propuolė žemieji arba trūksta viduriniųjų dažnių. Tada garsumą padidindavau iki maždaug 55 dBC, mūsų klausa jau būdavo įpratusi girdėti tyliai ir prasidėdavo perklausa.
Mikrodinamiką bandėme suvokti tamsoje, klausydami labai tyliai, bet viskas puikiai girdėjosi. O kai pūsteli trimitas ar kitokia dūda, atrodo galima apkursti nuo garsumo!
Mikrodinamika praktikoje reiškia tai, kad klausant tyliai, muzikoje galime atrasti daugiau Muzikos. Neseniai įvykusi mikrodinamikos perklausa tai patvirtino; išklausėme Pink Floyd Grantchester Meadows ir dalyvis nustebo išgirdęs nebe vieną, o dvi gitaras, taip pat kitų negirdėtų garsų. Žinoma, svarbią reikšmę turi kolonėlės, bet šiandien mes apie kitką.