P. Newell ir K. Holland knygoje Loudspeakers for music recording and reproduction yra elektrodinaminio garsiakalbio darbą atvaizduojantis paveikslėlis. Šį kartą tai ŽD garsiakalbio membrana, bet tie patys procesai vyksta plačiajuosčių ir kupolinių garsiakalbių membranose, tik aukštesniuose dažniuose.
Tam tikroje, palyginti siauroje dažnių juostoje membrana dirba kaip vientisas spinduliuotuvas vadinamame stūmoklio režime. Nuo tam tikro dažnio membranos darbo vientisumo nelieka ir prasideda rezonansai. Kylant dažniui membranų lūžių zona (break-up mode) tęsiasi, o iškraipymai vis didėja. Pateiktame pavyzdyje pirmasis membranos išilginis rezonansas nutinka 940 Hz dažnyje ir garso amplitudė pašoka. Pasiekus 1100 Hz rezonanso fazė pasikeičia ir amplitudė sminga žemyn. Prie 2150 Hz membranoje atsiranda skersiniai rezonansai ir “lūžinėjimai” bei atspindžiai membranoje tęsiasi, kol viskas susiplaka į garso košę. Dažniui didėjant, membranos spinduliavimo efektyvus plotas mažėja, kol pasiekia ritės diametro dydį. Prie dar aukštesnių dažnių ritės masė būna per didelė virpėti ir viskas užtyla.
Kolonėlių filtrais stengiamasi kuo geriau nufiltruoti žemųjų dažnių garsiakalbių membranų lūžių zoną, bet AD garsiakalbių darbas aukščiausiųjų dažnių zonoje neribojamas.
Pagrindiniai IMD iškraipymų mažinimo būdai būtų:
– reikia naudoti AD garsiakalbius, kurių break-up modes prasideda aukščiau 20 kHz (berilis, deimantas). Arba naudoti mažesnio diametro AD garsiakalbius;
– naudoti garsiakalbius su didelio akustinio slopinimo membranomis (pvz. konusinius su popieriaus membranomis), atitinkamai parenkant signalo šaltinį ir stiprintuvą, kad būtų kuo mažiau sužadinama lūžių zona;
– apriboti aukščiausiųjų oktavų signalo spektrą. Pastarasis būdas universaliausias, todėl plačiai naudojamas profesionaliose GAS.
