Tikiuosi radome atsakymą į klausimą – jei parinktume tokio paties stiprumo magnetus ar būtų skirtinga įtaka to paties stiprio magnetiniame lauke judančiai ritei?
To paties stiprumo laukas yra tik viena dedamoji. Jei kobalto būtų į valias, 1930-aisiais pradėti gaminti Alnico magnetai būtų geriausi. Galbūt kažkada 3D spausdintuvais galėtume patys tokius magnetus pasigaminti bet…
1950 m. atsiradę feritai leido padidinti garsiakalbių gamybą. Feritai nelaidūs srovei, todėl nėra vidinių nuostolių dėl sukūrinių srovių. Atsparūs išsimagnetinimui, prieš surenkant garsiakalbius ruošiniai gali būti įmagnetinami be didelių nuostolių. Feritus sunkiau apdirbti (reikalingi deimantiniai įrankiai), pasižymi didesne parametrų priklausomybe nuo temperatūros.
Samario-kobalto (SmCo) ir neodimio-geležies-boro (NdFeB) presuojami magnetai parametrais tiesiog puikūs, taip pat gali būti įmagnetinti prieš sumontuojant, bet reikalingi labai galingi įmagnetintojai. SmCo turi palyginti aukštą Kiuri tašką, bet į sudėtį įeinantis kobaltas neleidžia šių magnetų atpiginti. NdFeB ne tokie trapūs, palyginti pigūs, bet Kiuri taškas žemas (~300 °) ir turi prastą temperatūrinį stabilumą. Šie magnetai neatsparūs rūdijimui, todėl įvelkami į metalo foliją.
High-Quality Horn Loudspeaker Systems knygoje radau ir nufotografavau pagrindinių magnetinių medžiagų grafikus, parodančius kokios tai skirtingos medžiagos. Deja, kuri jų geriausia atsakyti nėra paprasta.
Alnico, feritų ir neodymio magnetų įmagnetinimo kreivių pirmieji du kvadrantai.
Grafikuose matome kokia skirtinga magnetų koercetyvinė jėga ir kaip stipriausių neodymio magnetų savybės priklauso nuo temperatūros – pasiekus 250 ° šio tipo magnetai gali negrįžtamai pavirsti paprasto metalo gabaliukais.