Pratęsiant temą apie pasyvines AS, trumpai sustokime prie daugiajuosčių.
Teoriškai kolonėlių dažninė charakteristika gali būti pagerinta (išlyginta), panaudojus kuo daugiau atitinkamoje dažnių juostoje dirbančių garsiakalbių. Tarkime, kiekvienas garsiakalbis skirtas vienai oktavai atkurti. Visam garso diapazonui atkurti kolonėlės būtų 10-juostės. Netgi panaudojus garsiakalbius su dideliu dažninės ch-kos netolygumu, 10-juostės sistemos bendroji dažninė galėtų būti glotni. Intermoduliaciniai iškraipymai irgi būtų nedideli, o AS modulių garso sklaida mažiau kintanti nei kolonėlių su mažai juostų. Deja, tik teoriškai. Praktiškai tektų spręsti neįveikiamas problemas; nepavyktų garsiakalbius išdėstyti arti viens kito, o daug dažnių dalytuvų nepataisomai išdarkytų garsą. Mažas skirtumas būtų, jei kalbėtume ir apie 5-juostes AS.
Paminėsiu daugiajuosčių sistemų trūkumus.
1. Maksimalus daugiajuostės sistemos jautris yra toks, kokį turi tos sistemos mažiausio jautrio garsiakalbis. Paprastai tai žemadažnė grandis. Kalbant apie kokybiškas sistemas, daugiajuostės sistemos jautris turėtų būti didesnis už 93 dB/W/m arba didesnis. Tuomet su praktiško galingumo stiprintuvais galime užtikrinti šiuolaikinių įrašų dinaminio diapazono atkūrimą. Reiškia, pirmosios oktavos (20 – 40 Hz) atkūrimui reikėtų naudoti labai didelį žemadažnį, turintį didelę ritę ir stangrią difuzoriaus pakabą. Preliminariai pasakysiu, kad būtų reikalingas ~100 cm. diametro garsiakalbis su 6“ (15 cm) dydžio rite. Arba keturi 15-18“ didelio jautrio žemadažniai.
2. Dalytuvai būtų praktiškai nerealizuojami.
Problema ta, kad daugiajuostėms sistemoms būtini selektyvūs (24 dB/okt) dažnių dalytuvai. Pasyvinius 4-os eilės filtrus 40 Hz dažniui praktiškai neįmanoma pagaminti. Nesunku suskaičiuoti, kad dalytuvuose būtų 72 reaktyviniai elementai (C ir L). Dar reikalingi rezistoriai (18 vnt) atskirų juostų jautriams suderinti. Vėl galite įvertinti, kokio sudėtingumo problema būtų pagaminti rites ir sumontuoti kondensatorius, kai filtro dažnis yra 40 ar 80 Hz. Dalytuvams būtų reikalingi tam tikrų nominalų tikslūs ir labai brangūs komponentai. Gaminant pasyvinius dalytuvus, 50 ar 500 Hz darbo dažnis turi didelę įtaką, nes žemų dažnių filtrų komponentų nominalai būna labai dideli. Aktyviniai dalytuvai (krosoveriai) būtų paprasčiau, bet aktyvinei daugiajuostei reikia atitinkamo kiekio galios stiprintuvų, projektas iš kitos pusės tampa gremėzdiškas ir labai brangus.
3. Daugiajuostėse sistemose fiziškai sunku sutalpinti VD ir AD garsiakalbius taip, kad nenukentėtų fazinė ch-ka, kad moduliai dirbtų sinfaziškai ir būtų gera sistemos skiriamoji geba.
4. Sistemos tūris su tokio dydžio ŽD garsiakalbiais būtų labai didelis, 40 Hz pasyvinis dalytuvas labai brangus, AS kainą nederėtų su garso kokybe.
Štai kodėl teoriškai patraukli daugiajuostė sistema praktiškai tampa beprasmė. Yra vienas pateisinimas – daugiajuostėms tinka prastesnės kokybės garsiakalbiai ir būna lengviau rasti kuo pakeisti nebegaminamus. Įtakos taip pat turi rinkodara – daugelis mėgsta matyti daugiau garsiakalbių.
Turiu progos pasakyti, kad Lietuvos garso mėgėjai tuos dalykus neblogai suvokia ir daugiajuosčių sistemų nekonstruoja.
Kai sistemos jautris nedidelis, daugiajuostes sukonstruoti paprasčiau. Tik tas kelias prie kokybiško muzikos atkūrimo taip pat nenuveda.
Nuotraukoje serijinė daugiajuostė sistema LINN Klimax-350.
