- This topic has 15 replies, 1 voice, and was last updated March 21, 2024 at 19:18 by
.
-
Posts
-
Muzikinės mašinos pradėtos konstruoti labai seniai. Buvo visokių “šarmankių” ir mechaninių gramofonų, bet mums įdomiausias būtų elektroninis laikotarpis. Elektroninis muzikos įrašymas ir atkūrimas plačiai atvėrė duris į labai kokybišką muzikos išsaugojimą ir pasiklausymą.
Kituose forumuose esame diskutavę apie 1933 m. eksperimentą, kai muzikos signalas laidais buvo perduodamas dideliu atstumu. Už 200 kilometrų nuo grojančio orkestro susirinkę tūkstančiai klausytojų išgirdo tą patį simfoninio orkestro garsą. Buvo padėtas taškas – muzikos įrašą galima atkurti taip, kad klausytojas girdėtų lyg klausytų orkestrą.
Moksliškai pagrįstas eksperimentas pristatytas 1934-aisiais AIEE (dabar tai IEEE – Institute of Electrical and Electronics Engineers) organizuotame simpoziume. Šešiuose dokumentuose buvo aprašytas eksperimento tikslas, aparatūra ir įvertinti rezultatai. Būtent šį mokslininkų, inžinierių ir muzikos specialistų darbą vertinu istoriškai svarbiausiu.
Orginalios medžiagos pagrindu esu paruošęs lietuvišką santrauką. Joje rasite nuorodas į pirminius dokumentus. Failą pdf formate galite parsisiųsti iš čia.
Kokybiško garso mylėtojams siūlau perskaityti, nes ten yra atsakymai į besitęsiančius ginčus ir begalines diskusijas – gero skaitymo!Nuotraukoje mokslininkas H. Fletcher padeda dirigentui L. Stokowski sureguliuoti kanalų lygius:
Apie 1920-uosius sparčiausiai vystėsi ruporai. Tai buvo panašu į 1960-ųjų kosmoso užkariavimo lenktynes arba į šių laikų interneto sprogstamą progresą. 1925-aisiais amerikiečių Western Electric inžinerinis padalinys tapo Bell Telephone Laboratories, o ten jau gimė visa serija išradimų, kuriais iki šiol naudojamės. Su trenksmu ruporinės garso sistemos įsiveržė ir į gyvenimą. Kinas buvo didžiausia pramoga. Vitaphone Corporation techniškai buvo pažangiausia kino kompanija, kurią įkūrė WE ir kino industrijos milžinas Warner Bros.
Nuotraukoje žiūrovai pozuoja prieš filmo Don Žuanas premjeros pradžią Niujorke, 1926 m. Pirmą kartą su vaizdu iš filmuko žiūrovai girdėjo sinchronišką garso įrašą iš disko. Diske buvo įrašyta muzika, o taip pat garsiniai efektai.
Prabėgo 50 metų nuo Vudstoko festivalio.
Taip jau sutapo, kad tais pačiais 1969-aisiais įstojau į KPI ir įkūrėme Pop-klubą. A. Šešelgio ranka rašytuose klubo steigimo įstatuose buvo akiplėšiškai aštrus pavadinimas – Big Beat’o Fan klubas. Vėliau pasivadinome “Smūtkeliais”, bet ir tai buvo erzinančiai drąsu.
Išsaugojome įstatus, kuriuose įrašyta:
1) Nariu gali būti kiekvienas KPI studentas ir dėstytojas, pripažįstantis ir vykdantis klubo įstatus.
2) Klubo tikslas – populiarinti lietuvišką ir užsienio big-beat’o muziką…
Klubas buvo nedidukas, bet su trimis departamentais, 3 viceprezidentais ir prezidentu! Lyg demonstruotų vakarietišką laisvę ir ambicijas propaguoti big-beat’ą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje. Buvome jaunatviškai narsūs, o ir Automatikos bei Radioelektronikos fakultetų administracija į mūsų veiklą žiūrėjo pro pirštus. Prikrėtėme daug muzikinių su politiniu kontekstu zbitkų, bet sugrįžkime prie Vudstoko.Apie 1969-ųjų rugpjūčio 15-18 dienomis JAV vykstantį festivalį sužinojau klausydamas Radio Luxembourg muzikinių laidų. Viduriniosiomis bangomis transliuojamas garsas būdavo prastas, o ir angliškai ne kažką suprasdavau. Apie festivalio muziką sužinojau į Lietuvą atkeliavus trigubam albumui. Vinilo diskus su muzika iš Vudstoko paėmiau 1970-ųjų vasarą, gal po 3 mėnesių nuo pasirodymo JAV. Dalykas čia paprastas – buvau išrinktas klubo viceprezidentu, atsakingu už fonoteką. Turėjau naują magnetofoną Астра-4, latvišką Aккорд 101 stereo “vertuškę” ir klubo pinigų plokštelėms išsinuomoti. Kaune žinojau kelis taškus, į kur suplaukdavo iš Amerikos atkeliavusios plokštelės. Įgijau nuomotojų pasitikėjimą ir klubo juostų fonotekoje turėjome daug muzikos naujienų tiesiai iš amerikoniškų LP.
Pirmasis iš festivalio buvo trigubas albumas Woodstock: Music from the Original Soundtrack and More. Jame žinomi, o taip pat dar negirdėti atlikėjai. The Who, Jimi Hendrix, Santana, Janis Joplin, Jefferson Airplane, Creedence Clearwater Revival muziką žinojau iš vinilo albumų, bet festivalį susprogdinęs Joe Cocker’is su Bitlų daina With A Little Help From My Friends, arba Crosby, Stills & Nash tada man buvo naujiena.
Dabar žinome, kad festivaliui buvo gerai pasiruošta. Garso inžinierius Bill Hanley sukonstravo kolonėles, pritaikytas statyti ant kalno. Dar 16 galingų kolonėlių buvo užkeltos į 21 metrų aukščio bokštus. Altec sukonstravo 1,8 x 0,91 x 1,2 m dydžio kolonėlių dėžes iš ypatingos faneros, sveriančias po pusę tonos. Viduje prisuko po keturis 15″ JBL D140 žemadažnius, o ant viršaus užkėlė Altec AD draiverius multiceliniuose ruporuose. 2000 amperų srovę stiprintuvams tiekė 3 transformatoriai scenos užnugaryje. Planavo įgarsinti iki 200 tūkstančių lankytojų batalioną, bet iš visos Amerikos į karvių fermos laukus netoli Niujorko susirinko dvigubai didesnė armija!..
Nuo 50-ųjų vidurio elektronikoje prasidėjo tranzistorinių įrenginių kūrimas. Atsirado naujos galimybės sukonstruoti patogesnius ir pigesnius garso signalo apdorojimo įrenginius.
Nuotraukoje 1954-ųjų lempinis 11 bitų DATRAC ASK. Keitikliai buvo reikalingi karybai ir mokslui, bet mes apie tokius įrenginius anais lempų laikais nė nesvajojome.
DATRAC buvo amerikiečių Analogic Corporation 64 kilogramų, 500 W elektros naudojantis ir 8,5 tūkstančių dolerių kainavęs įrenginys. Analogic Corporation tebegyvuoja. Gamina medicininę, karinę ir kitokią pramoninę elektroninę įrangą.1969 m. amerikiečių Analog Devices Inc. jau turėjo specializuotą padalinį Pastoriza Electronics, kur buvo sukurtas plačios paskirties ASK.
Nuotraukoje apie 800 USD kainavęs 12 bitų ADC-12U μA710 komparatorių bazėje. Štai šių iš amerikiečių nukopijuotų komparatorių esu vykęs į Rygą, kur jie buvo gaminami. Sovietinės mikroschemos nebuvo absoliučiai tikslus analogas, nes TSRS neturėjo švarių silicio kristalų gamybos technologijos. Kartą Rygos Почтовый ящик (tada karo pramonei gaminančios įmonės ir konstravimo biurai buvo užkoduoti Pašto dėžutėmis su atitinkamu numeriu) konstruktorių paklausiau, kodėl μA709 operacinio stiprintuvo galinių tranzistorių emiteriuose yra varžos, kurių amerikietiškuose nebuvo. Tada man pašnabždėjo, kad be šių varžų sovietinės mikroschemos perdegtų.
Analog Devices Inc. Pastoriza padalinio sukonstruotas DC-12U 12 bitų 10-μs modulis, 1969.
Schemoje yra atraminės įtampos šaltinis, plonaplėvių preciziškų rezistorių grandynas ir rezistorius komutuojantys raktai.
Veikimo principas labai paprastas ir išlikęs šių laikų garso signalo keitikliuose:
R2R keitiklis
Altec Manufacturing Shearer projektą lydėjo ypatinga sėkmė. Nuo 1927-ųjų Altec plėtė gamybą, apimdami visą profesionalių ir buitinių garso sistemų spektrą. 50 darbuotojų kasdien pagamindavo 1000 garsiakalbių, o Shearer ir Iconic buvo patys sėkmingiausi projektai. 1936 -aisiais Shearer Horn buvo pripažintas Techninių pasiekimų akademijos nugalėtoju, apdovanotas Kino meno ir mokslo akademijos prizu. Beveik visi įrangos kinui gamintojai Shearer Horn pripažino standartu.
Mažiausios iš Shearer buvo skirtos 1200 vietų kino salėms:
Shearer tipo AS dažnai vadina ruporinėmis, bet ŽD modulis nebuvo klasikinis ruporas. Teisingiau būtų sakyti, kad tai buvo kryptinė OB sistema su kompaktiškai sulankstytu eksponentiniu 4,65 kv. m dydžio ŽD ruporu. Paprastą plokščią priekio panelę pakeitus lankstytu ruporu, efektyvumas pakilo nuo 10-15 % iki 50 % ir tai leido žymiai sumažinti stiprintuvų galią.
AD atkurdavo tikriausias multicelinis tiesus ruporas su Lansing 284E arba 285 draiveriais. Elektroakustinis sistemų efektyvumas siekė 50 %, o dinaminis darbo diapazonas – apie 60 dB. Shearer nedaug svėrė, buvo nebrangios pagaminti. Glotni (+/- 2 dB) dažninė driekėsi nuo 50 iki 8000 Hz visame garso sklaidos diapazone, matuojant iš 3 metrų. Horizontalioji sklaida buvo 110, o vertikalioji – 60 laipsnių. Turėjo mažus pereinamuosius ir netiesinius iškraipymus. RCA ir WE taip pat gamino analogiškas sistemas Photophone ir Mirrophonic.
Shearer 5 (model 75W5) sistemos buvo naudojamos didžiausiuose kino teatruose:
Šiemet pasirodžiusioje High quality horn loudspeakers system: history, theory and design, kurią parašė Bjorn Kolbrek ir Thomas Dunker istorijos dalis verta ypatingo dėmesio. Autoriams pavyko gauti leidimus lankytis AT&T (American Telephone and Telegraph) archyvuose ir per 15 metų surinkti daug iki tol nepublikuotos medžiagos. Šaltinių sąraše išvardyta dar 30 privačių šaltinių ir gamintojų muziejinių kolekcijų, todėl istorinę knygos dalį, apimančią 400 pirmųjų knygos puslapių skaitau su dideliu malonumu.
Pirmasis aukštos kokybės buitinis aparatas buvo 1934 m ERPI (Electrical Research Products, Inc.) Phonograph for Executives. Reiktų paminėti, kad ERPI buvo WE (Western Electric) dukterinė kompanija, o WE elektrotechnikos gaminių rinkoje buvo lyderiai. Pripažįstama, kad LP pirmtakas yra Vitaphone kino filmams demonstruoti naudotas plokštelių įrenginys, kurį 1926 m. sukūrė WE.
ERPI gramofonas buvo buitinis aparatas su visiškai naujo tipo 2 dažnių juostų atviro tipo kolonėle, stiprintuvu ir 2 tonarmais: vienas plokštelėms su horizontaliais įrašais, o kitas vertikaliems įrašams atkurti. Plokštelė su vertikaliu įrašu buvo geriausias šaltinis, nurungęs horizontaliasias.Žemuosius dažnius atkūrė 1931 m. sukonstruotas konusinis WE 595, kurio membranos centras buvo sutvirtintas aliuminiu. Aukštųjų dažnių modulyje buvo WE 596 arba 597 kompresinis garsiakalbis su ruporu. Dažninė siekė 12 kHz, o garsiakalbius judino 20 vatų stiprintuvas. Patefonas buvo 66 x 84 x 30 cm dydžio ir kainavo 415 $ (23 950 $ šiuolaikinių dolerių).
Nuotraukoje viršuje matosi 595 žemadažnis, o po juo žemiau sumontuotas ruporinis 597 AD garsiakalbis:
Phonograph for Executives, 1934
Virš WE D-95036 stiprintuvo matosi AD modulio kompresinis draiveris. Antrajame aukšte maitinimo šaltinis ir žemadažnis garsiakalbis.
Anuo laikotarpiu technika vystėsi taip sparčiai, kad vienodų aparatų surasti būtų sunku. Buvo galima nusipirkti analogiškos konstrukcijos patefoną su GE (General Electrics) patefonu, WE 86A stiprintuvu, Jensen M10 žemadažniu ir WE 597 AD garsiakalbiais. Patefone būdavo universalus tonarmas su galvute abiejų tipų plokštelėms atkurti. Tokie aparatai buvo pigesni – 284 $ (16400 dabartiniais $).
Ypatingai svarbus buvo 1926 m. BTL (Bell Telephone Laboratorie) sukurtas 555 kompresinis garsiakalbis. Konstrukcija buvo tobulinama dešimtmečius. Nuo įvairioms įtampoms pritaikyto elektromagneto iki 555 draiverio su nuolatiniu magnetu. Su skirtingais ruporais 555 galėjo atkurti žemuosius dažnius, apimdamas dažnių ruožą iki maždaug 7 kHz. Aukštesnių dažnių atkūrimą stabdė stiprintuvai, kurie sunkiai atkurdavo 8 kHz dažnius. Įrašų kokybė plokštelėse su horizontaliuoju garso takeliu taip pat buvo palyginti prasta.
WE inžinieriams sugalvojus įrašinėti vertikaliu grioveliu, reikalavimai atkūrimo aparatūrai išaugo.
Praplėsti dažnių juostą buvo galima sukūrus specializuotą AD ruporinį modulį ir tai 1928 m. padarė L.G. Bostwick.
Pradžioje buvo su elektromagnetais, bet vėliau 596 ir 597 AD draiveriai turėjo nuolatinius magnetus.
Žemųjų dažnių atkūrimui buvo sukurtas 595-A ir atsirado sąlygos pradėti konstruoti dvijuostes AS. 
Šį garsiakalbį buvo lengva atpažinti pagal membranos centrinėje dalyje esantį aliumininį sutvirtinimą.
Konstruktoriai turėjo darbo, kol surado klijus aliuminiui prie membranos priklijuoti. Garsiakalbiai buvo gaminami rankiniu būdu, todėl parametrai buvo išsibarstę. Dėl ritės atsiklijavimo nuo karkaso buvo patikimumo problemų, bet mokslininkų ir gamintojų darbas yra labai reikšmingas.Prieš pradedant konstruoti buitinį patefoną, WE sukonstravo modulinę GAS su patefonu, stiprintuvu ir dvijuostėmis AS.
BTL ir ERPI inžinierių susirašinėjimas rodo, kad jau 1934 m. buvo suvokiama 2-juosčių AS fazavimo ir akustinio suderinimo svarba.Nuotraukoje dvijuostės AS su 595 ŽD ir 597 AD garsiakalbiais. Šios portabilios GAS buvo naudojamos pademonstruoti BTL pasiekimus garso įrašų į plokšteles srityje. Vienas aktyviausių sirgalių buvo Filadelfijos simfoninio orkestro dirigentas Leopold Stokowski. Šį aktyvų žmogų iš muzikos pasaulio supa daug legendų. Viena angliškoje Vikipedijoje paminėta liečia mus – gali būti, kad Stokowski buvo kilęs iš Lietuvos, o jo pavardė buvo sulenkinta Stokauskas.
Apie 30-uosius praėjusio amžiaus metus akustiniai matavimai nebuvo susisteminti ir trukdavo ilgai. Nebuvo akustinių kamerų, todėl kambario įtaką buvo bandoma sumažinti keičiant mikrofono padėtį; mikrofonas buvo sukamas tam tikro dydžio ratu, o rezultatai suvidurkinami. Vyravo subjektyvus garso kokybės vertinimas, todėl muzikantas L. Stokowski turėjo daug galimybių išsakyti savo nuomonę.
Užtikau 1898 metų amerikiečių Columbia reklamą, gundančią nusipirkti grafofoną. Daili ir dalykiška.
Metais vėliau buvo pristatomas Tomo Edisono sukurtas kito konkurento iš National pagamintas muzikos atkūrimo įrenginys – fonografas. Buvo nelabai brangių, bet prašmatniausias Edison Concert Phonograph kainavo 125 $. Šiuolaikiniais doleriais tai būtų gal 5000 – kokybiškas garsas brangus malonumas!?
- You must be logged in to reply to this topic.