- This topic has 26 replies, 1 voice, and was last updated October 11, 2021 at 14:44 by
.
-
Posts
-
Muzikos klausytojui garso įrašymas yra tamsioji pusė. Kai buitinės aparatūros reklama išmušdavo iš vėžių, kai nerasdavau atsakymų, dairydavausi kaip tie dalykai sprendžiami įrašų studijose. Studijos vystėsi, pasiekė viršūnę, o dabar gera studija su dideliais monitoriais yra nykstanti prabanga.
Trumpai apžvelkime šį mums svarbų barą.1930-60 buvo studijų formavimosi metai. 6-ame dešimtmetyje prasidėjo intensyvus muzikos įrašų studijų darbas, įsivyravo stereo įrašai, buvo patvirtintas DIN 45500 Hi-Fi standartas. EMI, DECCA ir kitos studijos aprūpindavo įrašais plokštelių gamyklas. 1964-ais vien UK studijose buvo įrašyti 24 tūkstančiai LP albumų.
70-ieji buvo muzikos albumų gamybos ir prekybos konsolidavimo metai. Buvo diegiamos naujos technologijos, mikšeriniuose pultuose puslaidininkiai išstūmė lempas, plačiai buvo naudojamos mikroschemos, žymiai sumažėjo studijinės aparatūros kaina, susiformavo “studijiniai” standartai, 24 takelių magnetofonai įrašų studijose tapo įprastu įrenginiu. Tom Hidley iš Westlake Audio pasiūlė įrašų studijų patalpų ir įrangos schemą, leidžiančią tęsti darbą bet kurioje pasaulio įrašų studijoje. Studijų garso kontrolės kambariuose buvo nustatytas 0,3 ms reverberacijos laikas, buvo pradėtos naudoti patalpų rezonansų gaudyklės (bass-trap), kontrolės kambariuose nebeliko lygiagrečių sienų. Įrašų studijos buvo perkrautos darbais, bet garso inžinieriai jau galėjo susirasti kitą studiją ir tęsti. Tai buvo laikas, kai namie įrašų galėjome klausyti aparatūra, atitinkančia DIN45500 Hi-Fi standartą. 1975-ais muzikos albumų kiekis vinilo plokštelėse pasiekė epogėjų, įrašai 8 takelių kasetėse pasiekė populiarumo viršųnę (1975), atsirado kompaktinės kasetės ir šis formatas šovė aukštyn.
Iki 1970-ųjų namų studijų beveik nebuvo, bet nuo tada atsirado sąlygos įrašinėti muziką privačioje erdvėje. Yra žinoma, kad Pete Townsend iš The Who į 2 savo takelių Vortexion arba Revox juostinį įrašė demo ir perdavė įrašus prodiuseriams įvertinti. Japonų Teac pradėjo gaminti studijinius 4 takelių kasetinius magnetofonus aukštos kokybės įrašams sukurti. Praėjo 40 metų, bet iki šiol namų studijose galima matyti Teac 144.
4 takelių kasetinis studijinis magnetofonas Teac 144 (1979 m.)
Galima sakyti, kad 7-ame dešimtmetyje nusistovėjo studijų konsolių formatas, buvo pradėti naudoti įtampa valdomi stiprintuvai (VCA), konsolėse atsirado automatizuoti procesai – užtildymas/pagarsinimas, motorizuoti feideriai. Neve Electronics pirmieji sukūrė pilnai tranzistorinį pultą, o nuo 1976 m. įdiegė NECAM (Neve Computer Assisted Mixdown). Ant konsolių vietą rado artimojo lauko garso monitoriai.
1980-aisiais prasidėjo dar radikalesni pasikeitimai – studijose buvo pradėti naudoti skaitmeniniai įrenginiai. 1983 m. buvo baigtas kurti CD standartas, aukštyn šoko įrašų biznio pelnas, atsirado poreikis gerinti įrašus. Pamenu, didžiausia reklama buvo ant LP plokštelių užrašai AAD arba ADD. Galiu patvirtinti, kad plakštelės su daugiau skaitmenizacijos, tos ADD vidutiniškai skambėjo geriau. Pradžioje CD buvo brangūs, bet nuo 1988 lazeriniai diskeliai tapo populiariausi.
Muzikos įrašų fronte UK buvo vieni iš lyderių, todėl lengviau rasti duomenų apie skirtingų formatų pardavimus. Parinkau kelis iš 1980-90 dešimtmečio.
1980 išleista per 67 tūkst. LP (visų laikų aukščiausias vinilo pasiekimas), 8 takelių įrašų nebeliko, o kompakt-kasetėse buvo išleista per 25 tūkst. albumų.
1983: LP – 54 k, kasečių – 36 k ir 165 CD albumai.
1985: 53, 55 ir 3 tūkstančiai albumų atitinkamai, o 1989 – 38 k LP, 83 k kasečių ir 47 k CD. Tais metais buvo pasiektas naujas albumų išleidimo rekordas – per 160 tūkstančių.
1978 m. buvo prasidėjęs albumų išleidimo mažėjimas, rinka stagnavo ties 90 k riba. Sąstingis buvo dėl 78-79 m. ištikusios naftos krizės, bet ir dėl to, kad muziką kasetėse buvo galima persirašyti. Rinkoje buvo daugybė pigių dvigubų kasetinių ir tai leido susikomplektuoti mėgstamą muziką arba nusikopijuoti albumą.
Muzikos rinkos atsigavimą paskatino 1981 m. pradėjusi dirbti MTV, kur buvo skelbiamos pop muzikos naujienos. 1990-ais MTV klausėsi per 100 milijonų muzikos mylėtojų, atsirado naujas muzikos žvaigždžių reitingavimas – ne tik pagal parduotų albumų skaičių, bet pagal populiarumą viešuose kanaluose. Sutrumpėjo naujų dainų kelias iki klausytojo – kūrinį buvo galima pristatyti nelaukiant pasirodant albumo. 1986 m. įvyko leidyklų susiliejimas į 6 didžiules bendroves. Daug muzikos buvo įrašoma naujomis technologijomis ir taip pat daug įrašų gimdavo nedidelėse namų studijose. Prie to prisidėjo ir CD formato populiarumas.
Gerai prisimenu kai svajodavau – kada gi pas mane namie ims suktis CD grotuvas? Tas super švarus ir dinamiškas įrašas, kokio negalėjau išgirsti iš plokštelių arba juostų…
Likimas suteikė progą 1989-ais lankytis Berlyne Vokietijas skiriančios sienos griuvimo dienomis. Žmonės jautė, kad kažkas turi įvykti. Su žmona ir sūnumi kelis kartus tikrinome kas dedasi prie Branderburgo vartų ir vieną rytą sulaukėme – siena prasivėrė. Būriu su vokiečiais nėrėme į Vakarų Berlyną. Kišenėje turėjau VDR markių, už kurias tada buvo galima nusipirkti ir Vakarų Berlyne. Išvykstant į VDR kiekvienam turistui buvo leidžiama išsikeisti tam tikrą sumą rublių. Į VDR vykome trise, todėl galėjau išsikeisti 300 x 3 rublių. Gavau apie 1300 VDR markių, bet kirtus VFR sieną, mano rublinės kapeikos virto tvirta valiuta. Greit sudėliojau planą – pinigus išleisiu 3 daiktams: testiniam CD, satelitinei galvutei su resiveriui TV programoms iš Astra palydovų priimti ir dujiniam pistoletui.
Muzikos iš CD buvau girdėjęs ir nei karto kokybė nenuvylė. Tą iš VFR parsivežtą Japonijoje (Sanyo) 1983 m. išleistą CD turiu. Mėgstu paklausyti, kelis kūrinius esu įtraukęs į aparatūros testavimo rinkinius, Audiogourmet-2015 parodos lankytojai galėjo paklausyti iš šio CD kelis kūrinius per Nida garso sistemą.
Kaži kiek kainuodavo bazinis įrašų studijos aparatūros komplektas?
Skaitmeniniai studijiniai aparatai 1980-aisiais buvo labai brangūs, ypatingai automatizuoti pultai ir skaitmeniniai magnetofonai. Konkurencija vertė įsigyti moderniausią aparatūrą, arba muzikantai iškeliaus pas konkurentus. Skaitmeninė technika sparčiai tobulėja ir dar sparčiau atpinga, bet išsilaikyti įsikibus į naujoves būdavo sunku. Tuolab, kolonėlės nepigo, reikėjo geresnių kambarių, daugiau patalpų ir darbuotojų. Studija negalėjo neturėti skaitmeninių būgnų arba dirbti su pasenusia programine įranga. Iš įrašų biznio ėmė trauktis daug metų ten dirbę. Skaičiau Graham Langley iš Amek prisiminimus, kur jis rašė, kad 1982 m. nusprendė nebesigalinėti su “skaitmenizacijos pažanga”, nes suvokė, kad po poros metų jo aparatūra išeis iš mados, dviem jo studijoms reikės 600 tūkstančių, kurių per 2 metus uždirbti nebuvo galima.
1987-ais bazinis komplektas – Sony PCM-3324 skaitmeninis magnetofonas, pultas ir skaitmeninė įrašų suvedimo įranga kainavo beveik pusę milijono JAV dolerių.
Spartus techninis vystymasis didžiąsias studijas vertė atsinaujinti ir naujai įrangai išleisti visus sukauptus pinigus. Arba reikėjo pasitraukti. Šiek tiek lengviau buvo periferijoje, nes ten studija kainuodavo pigiau. 1980-aisiais didžiosios studijos prarado daug klientų, dvigubai padidėjo paskolų palūkanos ir prasidėjo bankrotai. Nežiūrint to, 1970-ųjų gale prasidėjęs pakilimas leido studijoms dirbti, tik reikėjo per dieną gauti apie 3000 USD. Atsirado naujas įrašų organizavimo būdas, kai muzikantai įrašomi kažkur Abbey Road studijoje, tada lekiama į Wessex pasidaryti garso užklojimus (overdubbing), o trečioje studijoje atliekamas mikšeriavimas. Prasčiau įrengtoms mažosioms buvo lengviau išsilaikyti, bet didžiosios studijos toliau užsidarydavo ir beveik niekas į jas nebeinvestuodavo. Užsidarė garsios Strawberry South, Odyssey Studios. 1989-ais darbą pradėjo Londono Metropolis Studios, bet tai greičiau išimtinis atvejis.
Metropolis vienos iš įrašų studijų (Studio-B) aparatūrinė.
Metropolis garso suvedimo studija.Klausydamas Pink Floyd The Dark Side of the Moon ir krūpčiodamas nuo įrašyto žadintuvo, prisiminiau 7-tą dešimtmetį. 1970-ais buvo įrašyta Jesus Christ Superstar roko opera, tą dešimtmetį visi didžiausi Pink Floyd albumai, Bitlai ir daugybė kitos auksinės vertės muzikos. Iš dabartinės nežinočiau ką šalia padėti, o tada įrašų studijoms reikėjo aptarnauti į rinką įsiveržusią video produkciją, įgarsinti vaizdo klipus. Muzikos rinka buvo milžiniška, buvo generuojamas didelis pelnas. Tai skatino kurtis įrašų studijoms, o konkurencija vertė studijas siūlyti karščiausias technines naujoves.
Prieš keliaujant į 9-tą dešimtmetį pavartykime aukso amžiaus studijinės aparatūros žurnalus. db, The Sound Engineering Magazine buvo leidžiamas Niujorke, o Europoje šį žurnalą redagavo apie studijų darbą ir apie akustiką knygas parašęs John Borwick (1924-2016). Kitas buvo įrašų industrijos žurnalas Mix. Taip pat mėnesinis, amerikoniškas tik iš Kalifornijos. Spaudos kioskuose Mix nenusipirksi, žurnalas buvo platinamas profesionalios aparatūros parduotuvėse, įrašų studijose arba reikėdavo užsiprenumeruoti.
1982, 83 ir 84 m. db ir Mix.Skaitmeninė aparatūra studijose pasirodė 7-to dešimtmečio pabaigoje, o 8-ajame prasidėjo intensyvi studijų skaitmenizacija. Kiekviename pro-aparatūros žurnale būdavo po straipsnį apie skaitmeninius garso signalo formavimo ir apdorojimo metodus. Paprastiems žmonėms reikėjo sulaukti windousų ir mobiliųjų telefonų, kad pradėtume suvokti naujos eros reikšmę.
db Sep 1982 numeris.
Skaitmeniniam signalo apdorojimui buvo reikalingi kompiuteriai ir specialios programos. 1983-iais pasirodė IBM-XT. 16 bitų CPU, valdomas DOS operacinės sistemos, 640 kB RAM, 20 MB HDD, 5.25″ lanksčių diskelių išorinės atminties įrenginys ir monochrominis žalios spalvos arba spalvotas CGA monitorius. Turėjau tokį, JAV kainavo gal 2 tūkst. $. Studijoms buvo reikalingi su specializuotomis programomis, o toks kainuodavo apie 20 tūkst. Deja, po 2-3 metų reikėdavo išmesti, nes skaitmeninė technika greitai sensta morališkai – 1984-ais atsirado pažangesni IBM PC-AT su plaukiojančio kablelio ko-procesoriais.
Įrašų studijos privalėjo turėti skaitmeninių būgnų komplektą, kurie tada buvo brangi naujovė.
Būgnams valdyti reikalinga skaitmeninė įranga.
Vartydamas db, viename pamačiau Linn Drum programuojamos skaitmeninių būgnų mašinos reklamą:
Studer gamino puikius juostinius magnetofonus ir studijinius pultus. Iki šiol yra naudojančių tuos 1982-ais sukonstruotus Studer 900-series mixing console, bet skaitmeniniai Studer magnetofonai yra mažai kam žinoma retenybė.
1984 liepos db numeryje buvo pristatytas Studer skaitmeninio magnetofono prototipas. Įdomus dalykas, todėl nuskenavau pirmąjį straipsnio puslapį:
Tai buvo DASH (Digital Audio Stationary Head) tipo 2 takelių su stacionariomis galvutėmis magnetofonas. Pagalvojau – kiek daug pastangų reikėjo tokį sukurti, bet per sekundę didelį konstruktorių darbą vėjais gali nunešti rinkoje pasirodęs tobulesnis SAK arba naujas skaitmeninių įrašų standartas.
Studer su Sony 1980-ais kūrė PCM standartą, aktyviai prisidėjo prie DASH standarto sukūrimo. 1983 m. DASH buvo patvirtintas, o 1989 m. pasirodė 48 takelių pramoninis Studer D820 skaitmeninis magnetofonas.
Studer buvo stiprūs R2R juostinių magnetofonų biznyje, bet sunku buvo išsilaikyti greit kintančiame skaitmeniniame pasaulyje. 80-ųjų pabaigoje Willi Studer nusprendė iš biznio pasitraukti ir 1990-ais Studer Revox Group nupirko Motor-Columbus AG. Netrukus Revox Group buvo padalinta į Studer (Pro) ir Revox (Hi-Fi). Naujų šeimininkų globoje 1993 pasirodė Studer skaitmeninis pultas, 1994 m. kontrolinį akcijų paketą įsigijo Harman International, Inc. ir įmonė vėl sutvirtėjo.1983 m. db žurnalo numeryje pristatyta Monrealio įrašų studija. Kanada buvo ledo ritulio kraštas, bet ir ten buvo ne viena moderni garso įrašų studija su aukštos klasės garso kontrolės kambariais. Per metus Montreal Sound Studio generuodavo per 35 tūkstančius. Tais metais sukūrė garso takelį filmui, įrašė Europoje žinomo atlikėjo albumą, tuziną kanadiečių atlikėjų albumų ir visokių garsų televizijai, komercinei reklamai ir pan.
Kitame puslapyje išvardyti šioje studijoje naudojami įrenginiai ir muzikos instrumentai. Yamaha didysis rojalis, Fender Rhodes elektroninis pianinas, Hamond ir Leslie vargonai yra brangu, bet dar brangiau studijoje “apgyvendinti” Westlake aktyvinius monitorius kokybiškai garso kontrolei gauti: 
Platybėse šios studijos nebeužtikau – matyt bus užsidariusi.1988 metų antroje pusėje db pradėjo išeiti kas du mėnesiai. Užtai būdavo storesni.
Liepos-rugpjūčio numeryje publikuotas studijinių konsolių ir mikšerinių pultų katalogas su kainomis, tik kainas reiktų padauginti iš 2,2.
Sunku patikėti kiek daug tada buvo šių techniškai sudėtingų įrenginių gamintojų ir dar daugiau įvairiausios paskirties įrenginių variantų/modelių.
Katalogas 27-iuose puslapiuose, bet galite pažvelgti ką likus 2 metams iki akcijų pardavimo studijoms siūlė Willi Studer.
Užkliuvo 1984 liepos numeryje išvardytų Buenos Aires veikiančių įrašų studijų apžvalga. Argentina mums tolima, bet kiek daug ten buvo didelių įrašų studijų. Apie studijų dydį sprendžiu pagal naudojamus garso kontrolės monitorius – UREI 815A, JBL 4343, 4435, Altec A-7 ir Neumann VMS-40 plokštelių matricų drožimo įrenginius į mažą nesudėsi. Įrašų kambario dydis svyruoja nuo 18 x 12 m, o mažiausias buvo 11 x 4 m. RCA Argentina, Phonogram, CBS ir dar kitos negirdėtais pavadinimais. 28 mln. gyventojų šalyje paminėta 11 studijų, o man įdomu kiek buvo po pasaulį išsibarsčiusių CBS (Columbia Records) ir kitų didžiųjų studijų ir jų filialų?
- You must be logged in to reply to this topic.