Pirmajame “Muzika-įrašas-atkūrimas” poste parašiau apie tai, kad muzika neatkuriama. Net neįrašoma ir neišsaugojama. Dėžutėje muzikos neuždarysi. Skirtingai nuo vaizdo, muzika nesustabdoma. Taigi, ji yra dabar, buvo praeityje arba išlikusi atmintyje. Dabartis yra ta riba, kur muzikos nebelieka – nuskambėjus natai, akordui dar girdime aidą, bet tai paskutinis muzikos šešėlis ir sugrįžtame į tylą…
Susitikime prie MIDAS A240X toks mano vertinimas iššaukė smagią diskusiją. Po renginio filosofas Audrius Šulcas parašė šiltų žodžių ir užbaigė:
Per pertrauką filosofavom, kad garso negalima sugauti į dėžutę, kaip pabezdėto oro. Aš argumentavau, kad garsas yra sugaunamas jau nuo Edisono laikų ir tai puikiai įrodo kolonėlės Midas A240X.
Keli papildomi sakiniai.
Kuo vaizdas skiriasi nuo garso fiksavimo/išsaugojimo prasme?
Vaizdas yra stacionarus, o garsas yra neatsiejamas nuo laiko, kintantis, pasibaigiantis.
Padėkite ant stalo 3 plytas ir patekėjus saulei galėsite iš visų pusių jas apžiūrėti, nupiešti, nufotografuoti, padovanoti. Jums nematant plytas galima sukeisti vietomis ir to nepastebėsime – mums vaizdas išliks nepakitęs. Vaizdui matyti reikalinga šviesa, šviesa yra bangos, tačiau daiktai nepasikeis spinduliavimą išjungus. Tamsoje nieko nebematysime, bet naktinio matymo prietaisas parodys, kad plytos tos pačios ir ant to paties stalo. Naktinis drugelis plytas matys, o jums reikės palaukti saulės ir galėsite imtis tolesnio plytos tyrinėjimo…
Su garsu kitaip.
Garsas pats savyje yra bangos. Bangų nesustabdysi ir neužkonservuosi. Girdime, kad lakštingalos trelė sudaryta ir trumpų garsiukų, tie garsiukai mums atrodo vienodi, lyg čirškesys. Čirškesio garsiukai skirtingi, bet Gamta žmogui nedavė jautrio tą skirtumą išgirsti. Garsų nepačiupsime į saują arba pirštu nepagriebsime garsui įlindus į ausį. Galėsime pasidžiaugti kol garso bangos sklinda, pasibaigus dainai sekundę smegenys leis dainą įvertinti, bet patys būsime visiškai kitoje garsų aplinkoje. Arba tyloje. Moksliškai sakome, kad garsas nuo laiko neatskiriamas, yra laiko dimensijoje.
Gerasis mano darbo vertintojas A. Š. renginyje oponavo dėl tokio garso apibūdinimo ir paminėjo Edisoną.
Žmogus surado būdą garso bangas pakeisti elektrinio signalo virpesiais. Puikus išradimas, nes elektrinį signalą galime išsaugoti magnetinėje juostoje, plokštelėje, persiųsti laidais, sustabdyti, tyrinėti, redaguoti… Turėdami tokį įrankį sužinojome, kad lakštingalos ar lazdelių smūgiai į būgną yra iš garsinių impulsų sudaryta garsų seka. Impulsai garsų sekoje nevienoti, garsai persikloja su aplinkos arba kitais muzikos garsais. Muzikos ar gamtos garsus galima įrašyti, o mes mėgstame čiauškėti, kad užsidėję diskelį klausome muziką. Ta “muzika” ne iš muzikanto dūdelės, ne dainininko, o garsiakalbių membranų skleidžiamas garsas. Tiesiog garsas, bet ne Muzika.
Inžinieriai išmoko garsą įrašyti, o GAS konstruktoriams kartais pavyksta signalą taip sudėlioti, kad klausytojas patikėtų. Buvo atvejis, kai į NIDA perklausą atėjęs pasakė – “pirštu galiu pataikyti dainininkei į burną!”; dainininkės kambaryje nebuvo, bet mudu pagavome jos sceninį šešėlį…
1. Muzika ir garso atkūrimo sistemos yra skirtingi dalykai.
2. Kokybiškas muzikos atkūrimas prasideda nuo įrašo.
3. GAS paskirtis yra atkurti bet kokį įrašą.
