LP plokštelė buvo geras šaltinis, bet garso kokybę lemia signalas-garsas keitiklis – kolonėlės. Jei apie vinilo plokšteles, tai čia matyčiau tokius dalykus:
– audiofilai mėgsta sunkesnį kelią;
– daug žmonių varginantį vadovėlių skaitymą keičia gundančiais eksperimentais;
– dalis muzikos mylėtojų naudojasi proga paprekiauti, stengiasi purenti praeities dirvą;
– bičiuliams sunku būna pripažinti, kad brangiai už patefoną sumokėjus, geresnis garsas iš CD grotuvo už šimtą.
Esu skaitęs, kad labai geras vinilo traktas apgroja labai gerą cd traktą.
Gali taip būti, bet CD formatas niekuo dėtas; absoliuti dauguma vinilo diskų iškepti iš skaitmeninių failų, todėl priežastys ne skaitmenoje. Apie akustines priežastis galite perskaityti čia.
Kita vinilo diskus mėgstančių legenda – vieniems patinka skaitmenos tikslumas tačiau su mažiau gyvybes, kitiems plokštelės organiškumas, intymumas, betarpiškumas, muzikalumas. Vinilo plokštelės ne mada, tai realybė.
Skaitmenos tikslumas yra svarbiausias mūsų siekis. CD įrašuose mažiau gyvybės, bet gyvybė pasibaigia ties mikrofonu ir garso inžinieriaus dėlione įrašų studijoje. Ploksteles organiškumas, intymumas, betarpiškumas, muzikalumas…, bet tie dalykai su muzikos įrašais ir muzika nesusiję, yra individualūs, subjektyvūs, nepatikrinami.