Nežinau, ar velnias žvelgė per Schuberto petį, kai šis kūrė „Winterreise“ – savo beviltišką 24 dainų ciklą apie žiemą sugadintą meilę, tačiau mecosopranas Joyce DiDonato ir akompaniatorius Yannick Nézet-Séguin įrašė vieną jaudinančių pasakojimų pastaruoju metu (24/96 WAV, Erato 528414). Kai pirmą kartą klausiausi šio įrašo didelės raiškos failų, susimąsčiau, ar fortepijono dangtis atlikimo metu nebuvo uždarytas iki pusės, nepaisant viršelio nuotraukos, kurioje DiDonato dainuoja prieš tai, kai fortepijonas atidaromas iki galo. Tiesą sakant, fortepijono dangtis buvo visiškai atidarytas, tačiau inžinieriai pernelyg sureikšmino balsą. Suvienodindamas bosų atsaką, sumažindamas kambario rezonansus ir užpildydamas garso duobes, DG-68 ištobulino fortepijono akompanimentą, kuris anksčiau skambėjo nepakankamai. Tokioje jaudinančioje dainoje kaip „Gefrorne Tränen“ („Sušalusios ašaros“) šis sodresnis fortepijono pritarimas padėjo Schuberto muzikai ir Heine poezijai giliau įsiskverbti į širdį.
DG-68 taip pat leido geriau išgirsti natūralų Carnegie Hall aidą, kai DiDonato atverdavo savo skambesį, ir geriau mėgautis salės legendine, erdvia akustika. Buvo jaudinantis jausmas patirti, kaip kiekvienas subtilus dinamikos ir tonalumo pokytis sustiprino muzikos poveikį. Yo-Yo Ma, Edgaro Meyerio ir Chriso Thile’o Bacho trio (24/96 WAV, Nonesuch 558933) grožis pavertė jį vienu iš mano recenzuojamų kūrinių, tačiau jau seniai mintyse kompensavau kai kurias Meyerio boso natas, kurios skambėjo kiek silpnai, o kitos – kiek per daug. Tad koks džiaugsmas buvo atrasti, kad DG-68 pakoregavus kambario atsaką, Bacho architektūra buvo įvertinta, kiekviena nata tobulai artikuliuota, o kiekvienas aukštis aiškus. Lygiai taip pat malonu buvo atrasti Ma violončelę, skambančią taip šiltai, kaip niekada anksčiau mano sistemoje.