Reply To: Kodėl skaitmeninis garso signalas gali būti nemėgiamas?

[Belas]

Stabtelkime prie Headphonesty redakcijos komandos straipsnio – 7 moksliniai argumentai, kodėl vinilo plokštelės skamba geriau nei kompaktiniai diskai, net jei techniniai duomenys rodo priešingai .

Straipsnyje pateikiami 7 meilės vinilui argumentai:
1. „Garsumo karas“ pakeitė tai, kad kompaktiniai diskai neišnaudojo savo pranašumų.
2. Vinilo įrašams dažnai naudojamas kitas masteris.
3. RIAA atkūrimo sistema „subtiliai“ suformuoja toninį balansą.
4. Vinilas prideda harmonikų, kurios gali būti suvokiamos kaip „šiltumas“.
5. Mažesnis kanalų atskyrimas sušvelnina itin ryškius stereo efektus.
6. Pastovus foninis triukšmas gali įtakoti suvokiamą detalumą.
7. Švelnus signalo apribojimas analoginėse grandinėse „suapvalina“ garsą.

Kontr-argumentas būtų – vinilo formatas nepajėgus kokybiškai atkurti įrašų, ypatingai – šiuolaikinių, bet mintį dedu į šoną ir grįžtu prie straipsnio.
Visus argumentus rasite straipsnyje, o aš atrinkau man įstrigusius.

1-as argumentas aiškinamas taip:
16 bitų kompaktinis diskas užtikrina ~96 dB dinaminį diapazoną, palyginti su ~55–70 dB vinilo plokštelėje. Šis papildomas rezervas turėtų leisti kompaktiniams diskams išlaikyti didesnį kontrastą tarp tylių ir garsių momentų. Praktikoje viskas susiklostė kitaip. Vinilo plokštelė turi fizines ribas. Jei įrašas įrašomas pernelyg garsiai, grioveliai tampa per platūs arba pernelyg statūs, ir adata gali nukrypti nuo takelio arba praleisti įrašą. Dėl šio apribojimo įrašymo inžinieriai privalo palikti vietos piko vertėms ir vengti ekstremalios kompresijos. Kita vertus, CD neturi tokių ribų. Nuo 1990-ųjų daugelis skaitmeninių leidinių buvo masteringuojami vis garsiau, naudojant „brickwall“ ribotuvus, kurie vidutinius lygius stūmė arti 0 dBFS. Tai sumažino atotrūkį tarp piko ir vidutinio garsumo, o tai sukūrė „agresyvų“ garsą. Iš esmės, didesnis CD dinaminis diapazonas leido taikyti didesnę kompresiją, o vinilo žemesnė dinamika ją ribojo. Dėl to daugelis vinilo leidinių išsaugojo natūralesnį kontrastą muzikoje. Nors skaitmeninis formatas teoriškai siūlo geresnį dinaminį diapazoną, vinilo apribojimai kartais apsaugo būtent tą dinamiką, kuri leidžia įrašams atrodyti atviriems ir gyviems.

Matau vietos įsiterpti, kad kompresiją lemia ne formatas, o žmogus; įrašus iš senų master juostų galima skaitmeninti be jokios kompresijos ir yra daugybė tokių CD!
Šnekant techniškai, mažesnio dinaminio diapazono įrašą lengva perkelti į didesnio diapazono formatą, o didesnio diapazono šiuolaikinį skaitmeninį įrašą į vinilą įrašyti neįmanoma.

Antrame argumento aiškinime toks teiginys:
Kadangi vinilas turi mechaninių apribojimų, inžinieriai dažnai atlieka konkrečiam formatui pritaikytus koregavimus prieš įrašant plokštelę. Gilūs bosai dažnai verčiami į mono signalą, o siekiant sumažinti atkūrimo iškraipymus, labai ryškus ar aštrus įrašas gali būti sušvelnintas. Kai klausytojai teikia pirmenybę vinilo versijai, jie greičiausiai reaguoja į šiuos masteringo sprendimus, o ne į pačiam formatui būdingą skiriamąją gebą. Tokiu atveju vinilas skamba geriau, nors skaitmeninis įrašas užfiksuoja garsą tiksliau.

Įdomus 6-to argumento aiškinimas:
Skaitmeninis atkūrimas gali būti ypač tylus. Tačiau kai foninis triukšmas priartėja prie tylos, labai smulkios detalės aiškiai išsiskiria tyloje. Plokštelės skleidžia nedidelį nuolatinį paviršiaus triukšmą…, tai yra vinilo privalumas, nes pastovus foninis triukšmas gali sukurti maskavimo efektą. Kai triukšmas yra stabilus, smegenys prie jo prisitaiko ir traktuoja jį kaip aplinkos dalį. Tuo pačiu metu nedideli muzikos netikslumai gali būti mažiau ryškiai kontrastuojantys su tyla. Panaši idėja pasireiškia skaitmeniniame garse per dither, kur pridedamas silpnas triukšmas, siekiant išvengti grubesnių artefaktų bitų gylio mažinimo metu.

Straipsnyje paaiškinta kodėl garsas iš LP gali patikti labiau už garsą iš CD/skaitmenos, tačiau nutylimi skaitmenos privalumai.
Parametrų prasme, vinilas garso kokybės „stogą“ nuleidžia žemyn, tačiau vinilo aparatūra brangi; gera galvutė kainuoja 5 – 10 tūkstančius, patefonai reikalauja nuolatinės priežiūros, adatėlės ir LP tarnavimo laikas ribotas. Dinamiškesnė rinka yra privalumas, nes greičiau susidėvintys daiktai apyvartą didina. Vertinant garso kokybę, skaitmenos galimybės praktiškai neribotos; didesnės skaitmenos galimybės leidžia manipuliuoti garsu, iš CD signalo galima sukurti į vinilą panašų garsą ir gauti straipsnyje aprašytų “malonumų”. Iš kitos pusės, jei vinilo ypatumai būtų išskirtiniai, jei LP būtų geriausias šaltinis, neliktų vietos magnetofonams, bičiuliai!
Studijiniai magnetofonai garso kokybe lenkia LP, bet parametrai kažkodėl artėja prie CD o ne prie patefonų parametrų. Skaitmeninių studijinių magnetofonų parametrai dar aukštesni ir prakiškai susilygina su CD. Štai kodėl kilo noras paminėti svarbų vinilo privalumą – lengvas kelias į kokybišką garsą audiofilams netinka! Magnetofonų srityje dar daugiau „audiofilijos“, bet yra problema – geras studijinis su juostomis į kambarį netelpa ir reikalauja išmanymo. Magnetofonai tapo audiofilų svajone, todėl lauksime sekančio straipsnio!