Bet tada peršasi palyginimas elektroninių knygų vs paprastų knygų – ar svarbiau laikyti popierinę knygą rankose, ar įsisavinti informaciją, esančią joje. Man svarbiau informacija.
Taip, panaši situacija. Na, jei skaityt grynai dėl malonumo (ne techninę ar mokslo tikslams reikalingą literaturą), tai man priimtinas tik popierinis variantas.
Kad servisai siūlo vieną variantą albumo man yra daugiau privalumas, nei trūkumas, nes servisas užtikrina, kad išrinktas geriausias variantas, o perkant CD ar LP ir, nežinant leidimo ypatumų, galima nusipirkti netikusį variantą.
Teoriškai galėtų būti teisinga, praktiškai, vidutinis klausytojas nenaudoja geros aparatūros ir į tą vidutinį servisai paprastai ir taikosi – ima vėliausią remasterį, leidėjai greičiausiai taip pat pateikia tokį variantą. Na, bet tai dar ir supratimo kas yra blogai ar gerai reikalas. Yra daug jaunesnių kartų žmonių, kurie pripratę prie sukompresuoto, mažą dinaminį diapazoną turinčio garso, ir jiems taip girdėti visą muziką yra labai priimtinai ir tiesiog normalu. Aš šiuo atveju nebūdamas senas prie tų senų, nes man gerai neskamba kai iš seno įrašo “valomi” triuškmai pažeidžiant originalų skambesį ir kai garsas kompresuojamas kad skambėtų kaip šiuolaikinė produkcija. Jau vien dėl to niekad nesirinkčiau streaming’o – nes man nuo tokių dalykų priklauso, kiek malonu ar nemalonu klausyti muziką. Jei ir turinys geras, netinkamai pateiktas – ne toks skanus. Jei norėčiau klausyti failų, tai kopijuočiau nuo tinkamų CD arba tektų piratauti.
Na bet galima sakyti kad tiesiog išsiknisinėju, nes dauguma pasaulio melomanų į visą tai nekreipia dėmesio. Ir gerai – kuo mažiau girdi ko nereikia, tuo gyvenimas paprastesnis ir malonesnis.