Deja, muzikos pramonei CD sudavė skaudų smūgį – 1980-aisiais niekas negalėjo žinoti, kad namų kompiuteriu bus galima pigiai nukopijuoti diskelius. Neišgelbėjo ir naujesni lazerinių diskelių standartai, nes bet kokią skaitmeninę apsaugą galima nulaužti.
Manau pirmas tikras smūgis buvo vokiečių sugalvota idėja muziką rašyti į magnetinę juostą, technologiją, kurią verslininkai ištobulino iki juostų ir kasečių ir aparatūros joms naudoti namuose. Galima sakyti, piratinę pandoros skrynią atvėrė būtent tai – pirmieji formatai, prieinami buitiniam vartotojui, kurių pagalba tapo galima kopijuoti muziką tiesiog namuose. CD-R, kasečių skaitmeninis pakaitalas (irgi lengvai namuose įrašomas), nemanau kad turėjo tiek vėliau įtakos, kiek atsiradusi galimybė muziką pasiimti iš interneto nemokamai /kad ir nelegaliai/ ir net nepakilus nuo kėdės. Galbūt daug lietuvių piratavo ir piratauja dėl elementaraus lėšų trūkumo, tačiau tą darė (ypač prieš stream servisų atsiradimą) ir daugybė pasiturinčių vakariečių vien dėl patogumo – keli “klikai”, ir muziką jau groja. Kad ir dabar sumažėjo piratavimas servisams atsiradus, kiek žinau nuo jų tiek leidybinės kompanijos tiek atlikėjai daug neuždirba, ir per daug nesidžiaugiama tuo kaip “geru” pakaitalu pelningesnėms fizinėms laikmenoms. Tad sakyčiau pagrindinė vinis į muzikos industrijos (pelnas mažėja! :)) kaip didžiulių pinigų šaltinio karstą buvo galimybė kopijuoti pačiam, kuri vis darėsi kokybiškesnė ir prieinamesnė. O kitas dalykas, taip pagalvojus, jie daug potencialių pinigų praleido dar X dešimtmetyje, kada kad ir pas mumis Lietuvoje dauguma rinkos sudarė piratiniai pigūs įrašai. Jei vakarų didieji būtų susipratę čia ir dabar steigti padalinius ir gaminti nebrangius originalius leidinius šiai rinkai, galėjo pakeisti didelę piratinės rinkos dalį savo adekvačiai šiam regionui įkainuota produkcija ir visvien uždirbti.
“Apsaugos”, kaip rodo faktai, buvo didelis pinigų švaistymas, nes iki dabar dar nei viena iš tų technologijų (jas užsakiusiems kainavusių daug) nepasiteisino niekaip ir norinčių kopijuoti nesustabdė.
Visgi, iš esmės šią industriją visgi labiausiai pakirto paplitęs internetas, kaip ir visas kitas, kurių prekė buvo informacija. Kai informacija tampa visiems labai lengvai gaunama, tai nebėra objektas kurį lengva parduoti kaip kad seniau. Dėl tos pat priežasties žmonės atsisako popierinių laikraščių, atlasų ir enciklopedijų. Nes visa tai galima be vargo rasti per google, ir tik nedaugeliui vis dar reikalinga popierinė versija.
Tokiomis aplinkybėmis sakyčiau gan logiškas muzikos įrašų industrijos sprendimas daugybe apie vinilo atgimimą skelbiančių straipsnių (pastarąjį dešimtmetį) bei apeliuojant į potencialių pirkėjų jausmus (kuriama šilto, “tikresnio” garso idėja, nostalgijos (vyresniai kartai) kėlimas) gaivinti seniau nurašytą formatą – eilinis pirkėjas nepasigamins namie plokštelės kopijos, todėl tikrai pirks ją, dažnas ir tik naujas – kažkas trina rankas dėl to, nes iš kitos pusės žiūrint, CD pardavimai vis krenta, todėl bet koks pakaitalas jiems yra geras šiaudas pradėjus grimzti.