Apie dažninės formavimą arba kaip išvengti įrašų klausymo nuovargio.
Seniai žinome rekomendacijas mažinti kolonėlių atkūrimą aukščiausiose muzikos oktavose. Profesionalai tai supranta, bet mėgėjams būna sunkiau atsispirti pagundai paklausyti “tyriausios muzikos”. Pats toks buvau, pažįstu ne vieną, kai subręstama, kai suvokiama, kad klausą labiausiai vargina ryškiai skambantys aukštieji dažniai. Tada sekančių kolonėlių išeiname rinktis ne pagal „kuo skaidriau“, bet kad galėtume muziką klausyti ilgai ir maloniai.
Nuovargio priežastis išaiškinta – mūsų klausa neperneša intermoduliacinių (IMD) iškraipymų, kurie atsiranda net brangiausiose GAS (plačiau apie IMD galite perskaityti temoje Kodėl skaitmeninis garso signalas gali būti nemėgiamas?).
Paminėsiu svarbius dėsningumus:
– mažėjant spinduliavimo amplitudei, lyginių iškraipymų harmonika D2 mažėja kvadratiniu dėsniu, o labiausiai garsą gadinanti D3 – kubiniu;
– tarp harmoninių THD ir neharmoninių IMD yra priklausomybė, sakanti, kad sumažinus THD, stipriai sumažėja IMD.
Parinkau porą paveikslėlių apie rekomendacijas dažninei:
– Altec Lansing Technical Letter No. 232A:
– John Eargle Loudspeaker Handbook (psl.264): 