Vėl populiarūs prieš 50-60 metų gaminti Thorens TD-124, Garrard 401, Lenco L75, Linn Sondek LP12, Dual patefonai. Galvutės būna sudilusios, bet yra naujų. Tonarmas tarnauja ilgai arba galima įstatyti modernų.
Kuo ypatingi senųjų patefonų mechanizmai?
Vinilo plokštelės ilgai buvo geriausias muzikos įrašų nešėjas. Plokštelėse buvo labai daug muzikos ir visi norėjo klausyti ne per radiją, o iš patefono. Penkiasdešimtųjų pabaigoje pasirodė ilgai grojančios stereo plokštelės. Tais laikais patefonų gamyba buvo taip ištobulinta, kad tai buvo pigiausias signalo šaltinis.
Pavartykime žurnalus, bet pradėkime nuo 1968 m. amerikiečių „Audio“ – būtent tais metais pasirodė mūsų kraštuose dažnai minimas Lenco L75.
Matome ~100 dolerių vidutinišką patefono kainą. Dabartinėmis būtų 7,3 kartų brangiau arba 730 USD. FM tjuneris 68-aisiais kainavo dvigubai, stiprintuvas – 3x, o magnetofonas 4 kartus brangiau. Atmetus patefono galvutės, tonarmo, pakuotės, dokumentacijos kainą, pavaros kaina bus 40-50. Sinchroninis variklis būtų maždaug pusė tos sumos. Reiškia, gamintojas mechanizmą turėjo pagaminti už 15 arba už mažiau. Nuotraukoje apačioje matyti, kad „Audio“ žurnalas kainavo 60 centų. Patefono mechanika tik 25 žurnalai su 95 puslapiais!? Panašaus žurnalo kaina dabar tikrai gali būti 0,6×7,3 = 4,4 $, bet ar rastume naują-tvirtą-gerą patefoną už 730 ?
Kaina stebina, bet kartu pasako, kad buvo labai didelis patefonų poreikis, patefonai buvo gaminami masiškai, o rinkoje buvo mažai konkurentų. 1968-ųjų “Audio” žurnale suskaičiavau, kad JAV rinkoje buvo 8 gamintojai ir 17 patefonų. Tiesa, patefonai-automatai atskirame sąraše, bet tai mus mažai domina.
