Patefonai

Viewing 10 posts - 1 through 10 (of 19 total)
  • Author
    Posts
  • #2080
    Belas
    Keymaster

      Mechaninį garso įrašymo ir atkūrimo įrenginį apibendrintai vadiname fonografu arba gramofonu. Tomas Edisonas savo fonografą užpatentavo 1877-aisiais ir prasidėjo… Kai cilindrinius įrenginius pakeitė plokščių diskų aparatai su spirališku garso takeliu, prigijo gramofono pavadinimas. Išradimai elektronikoje sudarė sąlygas gramofonus tobulinti. Mechaninio takelio nuskaitymo galvutes turinčius plokštelių grotuvus vadiname patefonais.
      20-ajį amžių galima pavadinti patefonų, nes labai ilgai šis įrenginys buvo pagrindinis muzikos įrašų šaltinis. Amžiaus pabaigoje patefonus iš rinkos pradėjo stumti magnetiniai ir lazeriniai signalo šaltiniai, bet prieš dešimtmetį patefonai įgijo antrąjį kvėpavimą. Netikėtai patefoną “atrado” didžėjai ir jis tapo diskotekų atributu. Daug jaunimo pamatė gyvą, o ne kažkur palėpėje tėvų numestą nebegrojantį plokštelių grotuvą. Plokštelių gamintojų sandėliai buvo pilni neparduotų LP plokštelių – kodėl jaunimui nepasiūlius įsigyti ko jų tėvai jaunystėje džiaugėsi? Pavyko įdegti užgesusį deglą ir šiandien mūsų aikštelėje vėl žaidžia techniškai pasenę patefonai.
      Patefoninis biznis turi išskirtinių ypatumų: vinilo diskai gerai apsaugoti nuo padirbinėjimo, sudylančių galvučių reikia daug , plokštelėms ir patefonui reikalingos priežiūros priemonės. Komerciškai palanku ir tai, kad elektromechaninis keitiklis-galvutė yra kaprizingas ir kreivas. Lygiai kaip mikrofonai ar garsiakalbiai. Dėl to vinilo rinka žaižaruoja nuo įvairovės! Žmonės klauso vinilą, tyrinėja garsą ir ginčijasi – analoginis mechaninis ar šiuolaikinis skaitmeninis signalo šaltinis yra geriau? Sustoti neleis rinkodara – pirkite, klausykite, ginčykitės ir muškitės!Reed-Muse-3C-and-tonearms      Tautos pasididžiavimas – lietuviškas Reed “Muse 3C” ir Reed tonarmai

      • This topic was modified 2 years, 7 months ago by Belas.
      #2089
      Belas
      Keymaster

        Koks būtų teisingas vinilo plokštelių grotuvas?
        Ilgai ieškoti nereikia – profesionalūs įrenginiai konstruojami paskutinių technikos pasiekimų pagrindu ir būna kruopščiai pagaminti. Didžiausia klaida būtų dairytis į brangiausius hai-endinius; šiuolaikinis gali būti parduotas be parametrų, kainuoti sulig namu ir nepatogus naudoti. Profesionalus priešingai – atskleis visas pagrindines technines paslaptis, bus pritaikytas ilgai naudoti ir nesunku bus parduoti.

        Vakarų Vokietijos EMT (Elektro-Mess-Technik) gamino patefonus ir kitą profesionalią įrangą. Apie 1950-uosius EMT įsitvirtino pro-rinkoje. Tada dar nebuvo išrastos elektroninės DD patefonų pavaros, bet masyvios, iš aliuminio lydinio išlietoms EMT patefonų dalims tiko paprasčiausia rolikinė (idler drive) kinematika.
        1951-ais sukonstruotas EMT “927” turėjo Ortofon RF-297 tonarmą ir magnetinę galvutę. 44 cm diametro diskas pritaikytas didžiausiems 16″ vinilo diskams, bet išsukti tokį diską galėjo stiprus variklis. EMT 927 su ilgo grojimo LP plokštele startuodavo per pusę sekundės – sunku būtų šiandien tokį surasti. Patefonas turėjo visus reikalingus plokštelės sukimo greičius, stroboskopą, mikroliftą ir keičiamų charakteristikų lempinį korektorių.  Buvo sukonstruota precizinė “927D” versija laboratoriniams tikslams, o taip pat versija dviems tonarmams. EMT “927 st”  buvo stereofoninis aparatas. “927” buvo EMT pirmasis didelės sėkmės sulaukęs serijinis patefonas.
        Naujesnės konstrukcijos EMT “950” su elektroniniu DD pavaros valdymu, sukonstruotas 1967 m. Skaičiau, kad EMT konstruktoriai pasižvalgė į pirmąjį pasaulyje studijinį Direct Drive patefoną Technics SP-10. EMT 950 buvo su loginiu valdymu, startuodavo dar greičiau (0,2 s). Toks mechaninis miklumas EMT inžinieriams leido įdiegti patefonams nebūdingą reversą; garso inžinieriai galėjo patogiai nustatyti kūrinio pradžią plokštelėje, klausydami garsą per konsolėje įmontuotą garsiakalbį.
        EMT buvo brangūs.  Netgi studijoms per brangūs. Buvo sukonstruoti pigesni modeliai, bet įmonės tai neišgelbėjo – 1989-aisiais EMT nupirko belgų Barco. Barco gamino aukštos klasės aparatūrą televizijos studijoms ir patefonų konstravimo jie nepratęsė. Siūbtelėjus skaitmeninėms technologijoms, mechaniniai patefonai buvo tyliai palydimi nuo scenos…

        Platybėse užtikau dailių EMT “927 st” nuotraukų – pasidairykime į nuostabų inžinerinį kūrinį.

        1245

        #2095
        Belas
        Keymaster

          Dar kelios nuotraukos.

          913161723
          Nuotraukas paėmiau iš nyderlandų inžinieriaus J.P. (Hans) van Vliet, užsiimančio technikos restauravimu. Kai tu, bičiuli, čia skaitysi, EMT “927 st” bus iškeliavęs į marčias…

          Hans van Vliet restauravo ir 927 parduoda 65 kilogramų dėžė su restauruotu EMT 927A st ir korekciniu 139st įvertinta 48.500 €. Profesionalus “927” atnešė daug naudos: dešimtmečius tarnavo studijoje, po to džiugino paprastus žmones, o dabar mes galime patyrinėti. Tokie daiktai nekeliauja į metalo supirktuves, todėl turtingam muzikos mylėtojui tai geresnė investicija negu pinigai valstybės obligacijose.
          Ar tai brangu?
          927 buvo gaminamas iki 1978-ųjų, bet man nepavyko surasti kiek šis patefonas tada kainavo. Audio žurnaluose suradau kelias EMT 930 kainas. Šis buvo analogiškos konstrukcijos, bet su mažesniu disku. 1967-aisiais EMT 930 SKU kainavo 1275 $. Kaina kažkiek kilo, bet nežymiai. 1973 ir 1975 m. 930 kainavo 1570 $. Vertinant apgraibomis, 927 aparatas gamybos pabaigoje (1978 m.) galėjo kainuoti apie 2000 $. Įvertinus 1978 – 2019 pinigų keturgubą nuvertėjimą (1:4,04) , šiuo metu 927 galėtų kainuoti apie 8000 $.
          Rinkoje EMT patefonai vertinami itin aukštai. 50 tūkstančių dolerių už 927 nestebina, nes už panašiai tiek mačiau parduodamas 927 replikas.

          #2097
          Belas
          Keymaster

            1968-ųjų laidos EMT 927 ir 930 patefonų parametrai:

            EMT 927 930 data_EN

            #2100
            Belas
            Keymaster

              Priklausomai nuo klausomos plokštelės, EMT rekomenduodavo naudoti skirtingas galvutes.
              Paveikslėlyje EMT 927 galvutės ir tonarmai:EMT-927-galvutės-ir-tonarma

              #2138
              Belas
              Keymaster

                Iki maždaug 1975-ųjų TSRS populiariausi buvo Rygos “Akord” patefonai su pjezokeramine galvute. Akščiausios klasės Akords-001 pasirodė 1972 m., kuriame pirmą kartą buvo panaudota magnetoelektrinė galvutė ГЗУМ-73С. Vėliau Rygoje buvo sukonstruotos ГЗМ-105 magnetinės galvutės, bet nei vienas sovietinis patefonas lygiuotis prie vakarietiškų negalėjo. Asmeniškai pažinojau Rygos REMR gamyklos konstruktorius ir žinau kaip magnetinės galvutės buvo konstruojamos. Tiksliau – buvo kopijuojamos nuo vakarietiškų galvučių.

                Iki maždaug 1965-ųjų metų pjezokeraminės galvutės buvo plačiai naudojamos ir Vakaruose. Tame skaičiuje studijiniuose EMT patefonuose. Adatėlė būdavo iš korundo (dirbtinio deimanto) arba deimantinė. Signalo lygis toks aukštas, kad patefoną su keramine galvute buvo galima jungti į linijinį stiprintuvo įėjimą. Korekcinių stiprintuvų nereikėjo ir tik vienintelis reikalavimas – reikalinga didelė apkrovimo (stiprintuvo įėjimo) varža.
                1960-ųjų Audio žurnale reklamuojasi kanadiečių Sonoton, pardavusi per 10 milijonų keraminių patefonų galvučių. Ten buvo ir naujos stereofoninės 9T galvutės pristatymas.

                Pigiausias kelias į vinilą yra patefonas su pjezokeramine galvute – gal audiofilams “keraminis” garsas patiktų labiau už magnetinį ar su judančiomis ritelėmis?
                SonotonSonoton Ceramic stereo

                #2605
                Belas
                Keymaster

                  Rinkoje daugybė priemonių formuoti, pakeisti, papildyti garso įrašus. Veltui ir už pinigus…
                  Neseniai pasirodė Thenatan Vinylizer įskiepio 11-toji versija, tinkanti PC ir Mac kompiuteriams. Jei pasiilgote vinilo plokštelių traškesių, šilto garso ir senojo muzikos draivo, galbūt verta skirti 4,5 € išbandymui?

                  1234

                  #4935
                  Belas
                  Keymaster

                    Vėl populiarūs prieš 50-60 metų gaminti Thorens TD-124, Garrard 401, Lenco L75, Linn Sondek LP12, Dual patefonai. Galvutės būna sudilusios, bet yra naujų. Tonarmas tarnauja ilgai arba galima įstatyti modernų.
                    Kuo ypatingi senųjų patefonų mechanizmai?

                    Vinilo plokštelės ilgai buvo geriausias muzikos įrašų nešėjas. Plokštelėse buvo labai daug muzikos ir visi norėjo klausyti ne per radiją, o iš patefono. Penkiasdešimtųjų pabaigoje pasirodė ilgai grojančios stereo plokštelės. Tais laikais patefonų gamyba buvo taip ištobulinta, kad tai buvo pigiausias signalo šaltinis.
                    Pavartykime žurnalus, bet pradėkime nuo 1968 m. amerikiečių „Audio“ – būtent tais metais pasirodė mūsų kraštuose dažnai minimas Lenco L75.
                    Matome ~100 dolerių vidutinišką patefono kainą.  Dabartinėmis būtų 7,3 kartų brangiau arba 730 USD. FM tjuneris 68-aisiais kainavo dvigubai, stiprintuvas – 3x, o magnetofonas 4 kartus brangiau. Atmetus patefono galvutės, tonarmo, pakuotės, dokumentacijos kainą, pavaros kaina bus 40-50. Sinchroninis variklis būtų maždaug pusė tos sumos. Reiškia, gamintojas mechanizmą turėjo pagaminti už 15 arba už mažiau. Nuotraukoje apačioje matyti, kad „Audio“ žurnalas kainavo 60 centų. Patefono mechanika tik 25 žurnalai su 95 puslapiais!? Panašaus žurnalo kaina dabar tikrai gali būti 0,6×7,3 = 4,4 $, bet ar rastume naują-tvirtą-gerą patefoną už 730 ?
                    Kaina stebina, bet kartu pasako, kad buvo labai didelis patefonų poreikis, patefonai buvo gaminami masiškai, o rinkoje buvo mažai konkurentų. 1968-ųjų “Audio” žurnale suskaičiavau, kad JAV rinkoje buvo 8 gamintojai ir 17 patefonų. Tiesa, patefonai-automatai atskirame sąraše, bet tai mus mažai domina.ŽurnalaiTurntables sąrašas

                    • This reply was modified 10 months ago by Belas.
                    #4940
                    Belas
                    Keymaster

                      Pagrindiniai patefono mechanizmui keliami reikalavimai yra disko sukimo greitis, greičio stabilumas, tylus veikimas ir startavimo greitis. Sukimosi greitį užtikrinti paprasta, nes absoliutus plokštelės greitis mums nėra svarbu. Tylų įrenginio veikimą ir mechaninį atsparumą užtikrinti taip pat nesunku, nes realus plokštelių dinaminis diapazonas nedidelis; klausant normaliu garsumu tyliausias garsas būna plokštelių traškesiai, bet ne variklio triukšmas ir mechanikos gaudesys (rumpelis/Rumble).
                      Didžiausia patefonų problema yra momentinis greičio stabilumas. Klausant bitlus, ar smuiką detonacijų (Wow and Flutter) tikriausiai neišgirsime, bet fortepijono įrašuose net mažiausia detonacija bus girdima.
                      Sugalvota daugybė disko sukimo schemų, bet dabar apžvelkime pagrindines.

                      Pati paprasčiausia buvo su diską varančiu ratuku (Idler drive).Pioneer ratukinis patefonas                            Pioneer ratukinis patefonas
                      Ratukiniam patefonui reikalingas sinchroninis vienfazis variklis ir ratukas diskui sukti. Sinchroninio variklio sūkiai priklauso nuo kintamos srovės tinklo dažnio, kuris visur pasaulyje yra stabilus. Tai reiškia, kad patefono disko sukimosi greitis bei momentiniai greičio pokyčiai taip pat bus tokio stabilumo, koks yra mūsų maitinimo tinklo 50 Hz dažnio stabilumas. Elektros tinklo įtampos svyravimai būna didesni, bet sinchroninių variklių sūkius lemia ne įtampa, o maitinimo tinklo dažnis. Štai kodėl net paprasčiausių ratukinių patefonų detonacijos būna nedidelės. 1968 m. kataloge matome maždaug 0,1 % ar mažesnes detonacijas – geras rodiklis už nebrangiai!

                      Ratukiniai buvo populiariausi. Anais laikais klausydavome latviškus REMR gamybos Aккорд ir tik kažkada vėliau pasirodė lenkiški dirželiniai Unitra G-602.
                      Lentynoje turiu Thorens TD-135. Šis šveicarų gamintojas ilgai lyderiavo. Manąjį iš Ciuricho parsivežė akademikas Z. Januškevičius, dalyvaudavęs  tarptautinėse kardiologų konferencijose. Atiteko su patefoninėmis relikvijomis – plokštelės dulkių valytuvu, cheminiais skysčiais galvutei nuvalyti. Pilnai veikiantis, bet aš įsijungiu tik praeities emocijoms pažadinti.Thorens TD-135Patefono viduje ratukinė mechanika su greičio reguliavimo, įjungimo ir sustabdymo mechanizmais. Besisukančios dalys subalansuotos, velenėliai dideli, disko guolis storas, diskas išlietas iš aliuminio lydinio. Aukcionuose tokį mačiau už ~1000 USD, bet atlikus hai-endinę „modernizaciją“ ir prikaišiojus saldžių žodžių, už prekę tikriausiai prašytų dvigubai. Thorens TD-135 pavara          Thorens TD-135

                      • This reply was modified 10 months ago by Belas.
                      #4954
                      Belas
                      Keymaster

                        Viena didžiausių patefonų problemų yra mechanikos gaudesys. Gaudesį sukelia variklis, kuris per velenėlį persiduoda į plokštelę, tonarmą, galvutę. Signalas užteršiamas ir dėl to sumažėja įrenginio dinaminis diapazonas. Rumpelį/gaudesį patikrinti paprasta – ant įjungto patefono korpuso netoli besisukančio disko padėkite trintuką, ant jo nuleiskite tonarmą ir pagarsinkite aparatūrą. Filmuko su trintuku neradau, bet galite pažiūrėti platesnį apie mechaninius trigdžius.
                        Su gaudesiu buvo bandoma kovoti įvairiausiais būdais. Problema išsisprendė sukūrus CD, kur nebeliko mechaninio kontakto įrašymo ir atkūrimo grandyse. Rumpelio taip pat nebus patefonuose su lazeriniu nuskaitymu, bet pačioje plokštelėje bus likęs LP matricos „drožtuko“ mechanikos gaudesys.

                        Garrard 301/401 gaudesį bandė panaikinti mechaniškai atskirdami tonarmą. Šis patefonas buvo ratukinis disko suktukas, o tonarmą ir galvutę reikėdavo nusipirkti atskirai. Mechaniškai atskirtas tonarmas leidžia sumažinti į tonarmo pagrindą patenkančias parazitines vibracijas, bet problema nepranyksta – nuleidus galvutę ant plokštelės, mechaniniai triukšmai ateis per plokštelę.1 Garrard 401              Garrard 401
                        Efektyvesnis rumpelio mažinimo būdas yra kietą velenėlį pakeisti dirželiu.
                        Dirželiniai patefonai atsirado seniai. Suskaičiavau, kad tais pačiais 1968-aisiais JAV rinkoje buvo 5 ratukiniai, 8 dirželiniai ir Thorens TD-124 su dirželiu ratukui varyti (mišri Belt-Idler schema).

                        Dirželis suteikia papildomų galimybių. Pirmiausia, disko greitis priklauso ne nuo tinklo dažnio, bet nuo nuolatine srove maitinamo varikliuko šaltinio stabilumo. Tada paprasčiau reguliuoti disko greitį, o maitinimas nuolatine srove leidžia sukonstruoti pavarą su grįžtamuoju ryšiu nuo disko ir sumažinti detonacijas. Varikliuką buvo galima iškelti išorėn ir dar labiau sumažinti mechaninius gaudesius. Sunkius diskus buvo galima pakeisti lengvesniais, sukonstruoti elektroninį varikliuko forsavimą, pagreitinantį patefono startavimą. Sumažėja patefono svoris, galima sumažinti kainą.

                        Nuotraukoje dviejų greičių Micro Seiki SX-1500 su atskirtu variklio bloku:2 Micro SeikiDirželinė pavara konstruktoriui suteikia naujų galimybių arba leidžia sukonstruoti labai paprastą ir pigų patefoną. Kažkada į Вега 106 patefonus buvo dedami lenkiški dirželiniai Unitra G-206. Turėjau tokį ir džiaugiausi. Kai atsirado galimybės, nusipirkau vieną brangiausių Bang & Olufsen BeoGram 4002 dirželinį su tangentiniu tonarmu. Neišpasakytai gražus ir patogus naudoti daiktas, leidęs man sulaukti CD laikų.3 Beogram 4002BeoGram 4002 buvo gaminami 1974-80 metais, sukonstravo vienas B&O lyderių Jacob Jensen. Turėjo lengvą (1,3 kG) diską, bet patefonas buvo sunkus (11 kg). Viduje buvo atskiri varikliai diskui ir tonarmui, 33 ir 45 aps/min greičiai. Detonacijos +/- 0,05 % (DIN), rumpelis >65 dB (DIN), takelio sekimo paklaida ne didesnė kaip 0,04°, spyruoklinis galvutės prispaudimas. 1975 m. JAV kainavo 750 $, o dabartinėmis kainomis būtų maždaug 3700.

                        • This reply was modified 10 months ago by Belas.
                      Viewing 10 posts - 1 through 10 (of 19 total)
                      • You must be logged in to reply to this topic.