Brangiausias 1980-ųjų rinkoje buvo Sony PS-B80, prifarširuotas automatikos ir variklių. Per sudėtingas, kad tokį rizikuoti pirkti, bet techniškai labai įdomus.
PS-B80 turėjo elektroninį automatinį išcentrinės jėgos kompensavimo mechanizmą (anti-skeitingą), mechanizuotą galvutės adatėlės nuvalymo įrenginį, elektroninį galvutės svorio nustatymą, elektroniškai valdomą tonarmą ir automatinį plokštelės dydžio nustatymą. Per ketvirtį apsisukimo diskas pasiekdavo darbinį greitį, o elektromagnetinė sankaba sparčiai diską stabdydavo. Buvo vidinė atmintis plokštelės epizodams įsiminti arba pasirinktiems muzikos fragmentams pakartoti.
Ir kiti gamintojai nėrėsi iš kailio, lyg nujausdami kad į duris po 2 metų pasibels CD. Sony tą tikrai žinojo, nes kartu su Philips patys kūrė lazerinių plokštelių standartą.
Sony PS-B80
Gal Radijo ir TV studijose išliko senieji ratukiniai ir dirželiniai?
Vokiečių EMT bandė neatsilikti, paskutinis jų 950 buvo su elektronine DD pavara, bet ta pavara buvo nužiūrėta nuo Technics SP-10.
1980-aisiais studijose įsitvirtino modernūs, patikimi ir palyginti nebrangūs DD patefonai.