Kodėl nebegaminami DD patefonai?
Nuo maždaug 1990-ųjų rinką užkariavo CD ir dauguma gamintojų patefonų gamybą nutraukė. Patefonams pritaikytų DD variklių nebereikėjo ir gamyba buvo sustabdyta. Šiuo metu nėra sąlygų užsakyti 100 ar daugiau DD variklių kas dieną, todėl serijinė DD pavarų gamyba būtų nuostolinga.
Stebime vinilo atgimimą, bet rinkoje daugybė kažkada pagamintų patefonų. DD pavara tokia tobula, kad sukurti šioje srityje kažką naujo būtų sunku – dar vienas stabdantis faktorius. DD varikliai neturi besitrinančių detalių, todėl ilgai nesusidėvi. Ilgaamžiškumas reiškia, kad patefonų reikėtų gaminti mažiau, o tai dar vienas blogas ženklas. DD įrenginių savikaina didesnė už dirželinių, reikia mažiau aptarnavimo, todėl uždarbis būtų mažesnis. LP standartas yra ribotų galimybių, todėl įrenginiai gali būti paprastesni.
Paminėjau kelias priežastis, dėl ko pasirenkami senieji rolikiniai arba dirželiniai mechanizmai. Jei atsiranda norintis įsigyti unikalų patefoną, paprastai siūlomas ratukinis arba su dirželiu, kurį pagaminti paprasčiau.
Kuri schema geriau atkuria klasikinę muziką?
Rinkos dalyviai susijaudinę parašo, kad simfoninė muzika geriau skamba iš ratukinių patefonų, kad dirželinė pavara turi rezonansus, o DD patefonų diskų sukimosi greitis būna mikro-nestabilus.
Patefonų kokybė apibūdinama parametrais, bet šiais laikais mėgstama kurti legendas.
Ar vinilo plokštelė yra analoginis signalo šaltinis?
Tiesiogiai iš mikrofonų per analoginį mikšerinį pultą, limiterius ir kitus analoginius įrenginius įrašyta plokštelė būtų analoginis šaltinis, o plačiau apie Direct-to-disc recording galite perskaityti Vikipedijoje.
Vinilo plokštelė taip pat būtų analoginio signalo šaltinis, bet nuo 1978-ųjų įrašų studijose įsivyravo skaitmeniniai magnetofonai, todėl įrašai plokštelėse yra skaitmeniniai. Griežtai žiūrint, net iki 1978 m. studijinius magnetofonus vadinti analoginiais būtų klaidinga – magnetofonuose naudojamas aukšto dažnio pamagnetinimas iškraipymams ir triukšmams sumažinti. Panašiai kaip skaitmeniniame garse, magnetofonuose pamagnetinimas pradžioje buvo žemesnio dažnio (~40 kHz), o vėliau nuosekliai buvo didinamas iki ~240 kHz garso signalui pagerinti.
Ar vinilo plokštelėje signalo spektras tęsiasi toli už 20 kHz?
Diskusijos apie ultragarsą plokštelėse kyla iš noro pateisinti LP formatą, su muzikos įrašais to sieti nereikėtų. Paminėsiu kelis argumentus.
1. Žmogus gali girdėti iki 20 kHz, į tą dažnių ruožą telpa visa muzika, todėl racionalu konstruoti GAS, atkuriančią iki 20 kHz.
2. Muzikantų arba įrašų studijose naudojamų mikrofonų dažninė pasibaigia iki 20 kHz.
3. Senos kartos analoginių studijinių magnetofonų dažninė taip pat būdavo staigiai krentanti nuo 20 kHz.
4. Kad būtų nepriekaištinga signalo iki 20 kHz kokybė, šiuolaikinėse studijose naudojamas 24/96 skaitmeninis standartas. Albumai išleidžiami 16/44 CD arba LP formatu, todėl dažninė vinilo plokštelėje pasibaigia ties 20 kHz.
5. RIAA standartas nustato dažninę iki 20 kHz.
6. Patefono galvutės yra keitikliai, kurių darbas pasibaigia elektromechaniniu rezonansu ir nuo tam tikro dažnio keitiklis nustoja dirbęs. Galvučių parametrai parenkami taip, kad keitiklio darbas būtų maksimaliai tiesiškas visame muzikos dažnių ruože, o aukščiausias galvučių darbo dažnis paprastai parenkamas 20 kHz, nuo kurio stebimas staigus dažninės kritimas.
Iš Ukrainos į JAV išvykusio bičiulio Alex B. dirželinis Onedof – One Degree of Freedom Turntable (150000 $) su Kuzma Tri-Planar tonarmu (4300 $) ir Lyra Atlas galvute (12000 $).
▪