FB vykusioje diskusijoje vienas dalyvis akcentavo impulsų svarbą. Teigė, kad norint atkurti muzikos signalo stačiakampius impulsus, kolonėlės turi būti su dažnine iki ultra-garsų.
Vienas iš mano atsakymų anoje diskusijoje.
Siūlau nepamiršti, kad muzikos garse stačiakampių impulsų nėra. Žinoma, galima rasti kelių harmoninių signalų samplaką į trikampį ar kažkokią formą, bet tai nėra toks signalas, koks būna, pvz. iš trikampio signalo generatoriaus. Be to, trikampio impulso siauras spektras ir jam atkurti nereikia GAS su ultra-dažnine. Jei nėra stačiakampio arba “meandrinio” garso, reiškia tokių impulsų atkūrimo problema yra išgalvota.
Muzika pasibaigia ties 5 kHz, o harmonikos tęsiasi iki begalybės. Visuotinai pripažinta, kad harmoniniams signalams (tokiems sudarytiems iš virpančių kūnų rezonansų, reiškia, iš sinusoidžių) užtenka dažninės iki 20 kHz.
Žmonija turi patirties:
– AM radijas turėjo dažninę iki 6,5 kHz. AM buvo skirtas tolimam garso signalui perduoti, bet ne muzikai transliuoti. Muzika skambėdavo dusliai, nes AM neperduodavo aukštųjų harmonikų;
– FM radijas buvo skirtas muzikai. Buvo parinkta 30 Hz- 15 kHz dažninė su itin staigiu kritimu iš abiejų pusių. Būna problemų dėl naudojamo signalo kompresavimo, bet nekompresuota muzika skambėjo labai gerai;
– studijinių juostinių magnetofonų dažninė paprastai būdavo 30 Hz – 20 kHz +/- 2 dB ir tai buvo “etaloninė” garso kokybė;
– studijinių juostinių magnetofonų dažninė paprastai būdavo 30 Hz – 20 kHz +/- 2 dB ir tai buvo “etaloninė” garso kokybė;
– CD arba Flac failai 16/44 formate leidžia turėti glotnią dažninę dar platesnėje 0,5 Hz – 22 (24 kHz) dažnių juostoje ir labai mažus iškraipymus.
Reikia paminėti, kad čia atsirado problemų ir garso kokybės vertinimo nesusipratimų. Viena pagrindinių yra tai, kad signalui nukeliavus iki ultra-garsų padidėja reikalavimai kolonėlėms; absoliuti dauguma AD garsiakalbių šioje zonoje duoda iškraipymus dėl membranų lūžių ir atsirandančių intermoduliacinių iškraipymų girdimoje zonoje. Jei SAK geras, o kolonėlių AD moduliai aukščiausios klasės (su berilio ar deimanto membranomis), muzkos atkūrimas iš CD/Flac būna labai kokybiškas. Sakoma – sviestu košės nepagadinsi, bet garso srityje būna ir kitaip. 🙃
Reikia paminėti, kad čia atsirado problemų ir garso kokybės vertinimo nesusipratimų. Viena pagrindinių yra tai, kad signalui nukeliavus iki ultra-garsų padidėja reikalavimai kolonėlėms; absoliuti dauguma AD garsiakalbių šioje zonoje duoda iškraipymus dėl membranų lūžių ir atsirandančių intermoduliacinių iškraipymų girdimoje zonoje. Jei SAK geras, o kolonėlių AD moduliai aukščiausios klasės (su berilio ar deimanto membranomis), muzkos atkūrimas iš CD/Flac būna labai kokybiškas. Sakoma – sviestu košės nepagadinsi, bet garso srityje būna ir kitaip. 🙃
Šiuo metu CD formatas išlieka populiariausias ir albumai iki šiol leidžiami diskeliuose. Visi aukštesnieji skaitmeniniai standartai turi dar didesnį potencialą, bet komercine prasme nėra racioanalūs; pagerėjimas menkas arba jo nėra, o failams reikia kelis kartus daugiau vietos. Čia taip pat žymiai mažesnis muzikos pasirinkimas, todėl SACD, DVD-Audio ir pan. formatai pasitraukė.
Aukštos rezoliucijos failų sritis yra įrašų studijos, kur atliekamos manipuliacijos. Namų sistemose Hi-Res formatai nereikalingi. Impulsai čia niekuo dėti, bet kartais ši “akustinė nesąmonė” naudojama rinkodaros tikslais.
