Reply To: Ar reikalingas Hi-Res signalas?

#5888
Belas
Keymaster

    Audiofilams patinka tylesnė tyla, garsesnis garsumas, jie siekia kuo natūralesnio garso. Profesionalams aukštesni garso formatai svarbūs dėl kitko – įrašų studijose atliekant manipuliacijas labai svarbu nepasiekti signalo maksimalios reikšmės, nes tada randasi dideli iškraipymai. Hai-res signalai leidžia drąsiau vykdyti signalų apdorojimą, todėl studijose 16/44 signalai paprastai nenaudojami. Profesionalai taip pat pažymi didesnę hai-res formatų garso raišką, mažesnį artefaktų kiekį.
    Aptariant hai-res formatų trūkumus paminėta, kad apie juos audiofilai ir profesionalai beveik nešneka.
    Pirmiausia straipsnio autoriai akcentuoja didesnius iškraipymus, susijusius su hai-res.
    Štai čia buvo įdomu perskaityti ką pats esu supratęs ir ne kartą apie tai rašęs – platesnė dažnių juosta neišvengiamai veda prie didesnių intermoduliacinių iškraipymų (IMD). Savo audio sistemoje nesistengiau dažninę plėsti į ultragarsus, nes iš visų pusių pasitiktų klausą erzinantys, į girdimą ruožą ateinantys  intermoduliaciniai iškraipymai. Tai ypatingai svarbu konstruojant kolonėles, bet IMD pasireiškia visose GAS grandyse. Dešimtmečius apie tai nebuvo kalbama, bet tai vienas iš svarbiausių garso gerinimo dalykų.
    IMD tyrinėti pradėjau prieš 14 metų, atlikau AS su įvairiais garsiakalbiais IMD matavimus ir nusprendžiau, kad mano GAS neturi atkurti ultragarsų.
    Sugrįžkime prie straipsnio, kur rašoma, kad didžiausi IMD randasi ultra-aukštuose dažniuose, nes didesnioji dalis aparatūros ir kolonėlių tviteriai nepritaikyti toje srityje dirbti. Jei įraše yra 28 ir 30 kHz signalai, kolonėlės ir stiprintuvai sugeneruos labai gerai girdimą skirtuminį 2 kHz signalą. Štai kodėl teiginys, kad reikia atkurti kuo platesnį dažnių ruožą yra klaidingas. Paminėtas 2001 metų Japonijos Nacionalinio Mokslo ir Technologijų instituto darbas – Detection of Threshold for Tones Above 22 kHz ir toliau straipsnyje apie ultragarsą štai kas parašyta:
    The researchers used test signals that combined a 2 kHz tone played with and without ultrasonic harmonics. When a single speaker was used to reproduce the sound, IMD occurring in the playback system allowed listeners to detect the presence of the ultrasonic harmonics. When a second speaker/amplifier system was used to reproduce the ultrasonic harmonics, and the original speaker/amplifier system reproduced only the 2 kHz tone, the listeners could not detect the ultrasonic tones. This suggests that while the IMD caused by the ultrasonic tones was audible, the ultrasonic tones were not, even though they were recorded at the same level as the 2 kHz tone. 

    • This reply was modified 6 months, 1 week ago by Belas.