Atskira pastraipa išskirta kita problema – super-AD ruože dirbančių komponentų tarnavimo laikas sutrumpėja. Paminėtas tviterių darbas 25 arba 30 kHz dažniuose, kur daugelio jų membranos tame ruože dirba mechaninių lūžių režimu. Membranos pavargsta, didėja iškraipymai, degraduoja parametrai, komponentas gali nebeišlaikyti perkrovų.
Buitiniuose stiprintuvuose taip pat atsiranda problemų, nes schemose būna ultra-AD filtrai generacijoms sumažinti. Aukštos klasės stiprintuvuose arba suprojektuotiems dirbti iki ultra-AD aparatams nieko blogo neatsitiks, bet jei filtrų komponentai nėra parinkti kruopščiai, namų brangi hai-endinė sistema nuo ultragarsų gali nukentėti.
Autoriai klausia – ar didelės rezoliucijos audio iš tiesu geriau už CD?
Nors hai-res formatai plačiai reklamuojami, tą labai kokybišką garsą galima gauti iš įprastų skaitmeninių signalo šaltinių. CD grotuvai tobulinami nuo 1982 m. ir seniai peržengtos kažkada buvusios parametrų ribos. Vienas iš skaitmeninio signalo filtravimo gerinimo/paprastinimo būdų yra oversampling panaudojimas.
Dinaminį diapazoną galima praplėsti į signalą įmaišius nedidelį triukšmą (dithering). Naudojami ir kiti būdai, leidžiantys 16/44 signalo dinaminį diapazoną padidinti nuo 96 iki 110 – 120 dB.
Autoriai argumentuotai paneigia teiginius apie hai-res šaltinių geresnę dinaminę rezoliuciją. Tik vienu atveju pripažįstamas aukštųjų standartų reikalingumas – tai įrašų studijos. Atlikus signalo apdorojimą, įrašai studijose muzikos signalai konvertuojami į 16/44 CD formatą, nes tai yra racionalu: sumažėja failų dydis, mažiau apkraunamos ryšio linijos, pagreitėja duomenų perdavimas.
Ar hai-res formato garsą galime atskirti nuo CD?
Tą įrodyti sunku ir pateikiami tokie argumentai.
Geriausios namų kino sistemos turi 105 dB dinaminį diapazoną, bet muzikai tai yra per daug. Pilnai pakanka, kad stereo sistema atkurtų iki 100 dB garsumą. Svarbu tai, kad dinaminį diapazoną riboja patalpos triukšmas; įrašų studijoje triukšmas būna maždaug 30 dB, akustiškai paruoštame namų kino kambaryje – 40 dB, o įprastame muzikos klausymo kambaryje triukšmas siekia 50 dB. Praktiškai turime apie 70 dB diapazoną, todėl 96 dB diapazono pilnai pakanka.
Ultragarsų žmonės negirdi ir iki šiol nepasisekė neginčijamai įrodyti priešingai. Paminėtas Kanados mokslininkų darbas – Sampling Rate Discrimination: 44.1 kHz vs. 88.2 kHz , kuriame daroma išvada, kad garso skirtumas labai nežymūs ir jį išgirsti sunku. Svarbu tai, kad mokslininkai nebandė atsakyti kurio formato garsas geresnis, nes buvo sprendžiamas paprastesnis uždavinys – eksperimento dalyviai turėjo užfiksuoti skirtumą tarp įprasto ir hai-res formato garso. Tai pavyko padaryti klausant vieną iš penkių testinių įrašų.
Kodėl taip sunku nustatyti skirtumą atsakyti paprasta – mūsų klausa neturi priemonių girdėti ultragarsą. Nors mėgstama sakyti, kad klausos jautris mažėja nuosekliai ir tęsiasi iki begalybės, toks tvirtinimas yra klaidingas – nuo tam tikro dažnio mes tiesiog nebegirdime. Panašiai nutinka su rega – matome tam tikrą šviesos dažnių ruožą, bet visiškai nematome infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių.