Ar DSD turi privalumų prieš PCM? – toks buvo paskutinis straipsnyje aptartas klausimas.
Kai kurie aparatūros gamintojai, muzikos įrašų specialistai ir audiofilai tiki, kad DSD duoda geresnį ir natūralesnį garsą. Išskyrus kelias anekdotines apžvalgas, gautas stebint kada kurio standarto įrašas buvo klausomas, įrodymų nebuvo pateikta. 2004 metais atliktas mokslinis tyrimas tai patvirtino – iš 2900 eksperimente dalyvavusių klausytojų 1454 pasakė, kada klauso 2,8 MHz DSD ir kada 24/176 PCM, bet tiek pat (1446) tvirtino priešingai. Eksperimente dalyvavo patyrę klausytojai, todėl daroma išvada, kad atskirti neįmanoma. Yra dar tokia aplinkybė – norint apdoroti DSD, signalą reikia konvertuoti į PCM ir tik po to vėl į DSD. Tai galutinai panaikina DSD formato privalumus prieš PCM.
Paminėto mokslinio tyrimo medžiagą galima perskaityti čia.
Straipsnio pabaigoje kelios išvados:
– nors daugelis muzikos leidėjų, aparatūros gamintojų ir muzikos klausytojų tvirtina apie hai-res garso formatų privalumus, iki šiol nėra tvirtesnių mokslinių įrodymų, kad muzikos albumus leisti hai-res formatais būtų prasminga. Yra priešingų įrodymų, kad aukštos rezoliucijos įrašai garsą pablogina;
– padidinus bitų gylį nuo 16 iki 24 vartotojai nenukenčia, bet beprasmiškai padidėja muzikos laikymui reikalinga erdvė ir duomenų perdavimo laikas;
– diskretizacijos padidinimas nuo 44 iki 96 kHz realios naudos taip pat neatneša, bet gali pabloginti garso atkūrimą.
Daugelis entuziastų ir profesionalų su tokiais teiginiais nesutinka, tačiau mokslinių įrodymų pateikti jie negali.
Straipsnis iš čia.