Turbūt dažnas audiofilas susimąsto ar bent jau pagalvoja, kokia yra muzikos įrašo reikšmė, ar tai būtų CD, ar plokštelė, ar juosta, ar kasetė. Nors muzikos įrašas gimsta įrašų studijoje (kurioje svarbiausias komponentas yra, žinoma, mikrofonas), bet klausytojas yra bejėgis ką nors pakeisti po laiko. Kaip buvo įrašyta ir išleista, taip ir liks amžiams, nebent retais atvejais būna iš naujo masteruojami įrašai, kaip antai MFSL (Mobile Fidelity Sound Lab) atveju, kai jie perleido neįtikėtinai aukštos kokybės plokšteles ir CD (padengtus aukso ar sidabro sluoksniais). Kam įdomu, gali pagooglinti Mobile Fidelity Sound Lab Album Discography. Beje, padengimas auksu nėra išsidirbinėjimas, nes toks CD yra amžinas, nes auksas ne tik yra labiausiai atsparus metalas bet kokiam aplinkos poveikiui (aukso negraužia net stipriausios cheminės rūgštys), bet CD paviršių auksu galima lygiai padengti vienatominiu sluoksniu, ko nepavyksta nei su aliuminiu, kuris buvo naudojamas pirmuosiuose CD, nei tuo labiau polimeru, naudojamu visuose vėlesniuose CD. Beje, būtent auksu padengta plokštelė iškeliavo į kosmosą su abiem Voyager palydovais 1977m., kurių vienas neseniai išskrido už Saulės sistemos ribų, kurį galbūt perims ateiviai, kurie galbūt išsiaiškins, kaip nuskaityti plokštelės turinį:)
Muzikos įrašų būna įvairių ir dar įvairesnių būna leidimų. Geriausiai skambantys yra tarp pirmųjų leidimų, kuomet nenaudota garso kompresija, o plokštelės buvo lengvo svorio ir todėl gerai skambančios. Tačiau pasitaiko ir tragiškų įrašų. Pvz. roko muzikos šedevrai – Deep Purple In Rock arba Black Sabbath Vol.4 įrašyti taip blogai, kad joks leidimas nėra tenkinantis. Turbūt prisirūkęs ar pagiringas garso inžinierius taip „pasistengė“, bet blogų įrašų pasitaiko visuose muzikos stiliuose. Net geriausi iš visų leidimų – japoniškas In Rock (20P2 serijos) ar prancūziškas Vol. 4 (Castle serijos) – negali kompensuoti prarastos muzikos. Visi kiti leidimai yra dar baisesni, o patikrinau aš visus įmanomus, kol pagaliau radau geriausius. Tačiau apie tai rašau ne todėl, kad paverkšlenčiau apie prarastą muzikos kokybę, bet tam, kad pabrėžčiau, kokia didelė yra įrašų reikšmė. Tai kas prarasta studijoje ar perleidžiant įrašus, nebus atstatyta jokioje garso atkūrimo sistemoje. Yra manančių, kad aukščiausio lygio sistema gali “atstatyti” ar “pagerinti” sugadintą įrašą, tačiau tai yra neįmanoma, nes prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui. O kaip žinia, kas prieštarauja gamtos dėsniams, negali egzistuoti. Tie kurie netiki, gali paimti ir palyginti 20P2 serijos japoniską leidimą (kokio nori muzikos stiliaus, nes 20P2 serija išleido daugiausiai įrašų) ir bet kurį kitą, išleistą po 2000m. Jeigu skirtumo negirdite ar skirtumas jums yra menkas, neverta švaistyti pinigų garso atkūrimo sistemai, nes galite drąsiai apsiriboti mobiliuoju telefonu ir ausinėmis (kaip nemažai žmonių ir daro) arba žaisti su muzikos serveriais. Aš asmeniškai negaliu “atklausyti” to skirtumo ir todėl kolekcijoje turiu labai daug japoniškų CD leidimų ir nemažai dar ankstesnių leidimų nei 20P2 serija. Tačiau ir japoniški leidimai puikus buvo tik iki 1990m ir su retomis išimtimis po 1990m., o po to buvo pradėti kompresuoti, kaip ir visi kiti. Galbūt kyla klausimas, kodėl reikia pirkti geriausius įrašus? Todėl, kad niekada nežinai, kokio lygio garso atkūrimo sistemą turėsi ateityje. Geriausi įrašai garantuoja geriausią skambesį, nepriklausomai, kokia bus sistema. Man pasisekė, kad šį principą supratau ir įrašų kokybės skirtumus išgirdau labai anksti, todėl pasikeisti teko tik apie 150-200 CD. Jeigu domina detalesnė informacija apie skirtingų šalių ir kompanijų leidimus, parašysiu vėlesniuose tekstuose.
Būtent dėl aukščiau minimos priežasties yra labai svarbus ir pradinis įrašo atkūrimas patefonu, CD grotuvu, ar juostiniu magnetofonu, nes kas bus prarasta šiame etape, nebus atstatyta jokiame vėlesniame aparate. Čia galima būtų pateikti analogiją iš penkiakovės sporto jojimo rungties varžybų. Visi sportininkai pradeda jojimą su 300 taškų, bet dauguma baigia su mažiau (už klaidas ir laiko viršijimą taškai minusuojami). Kas prarasta jojimo metu, nebus kompensuota vėlesnėmis rungtimis, kaip kad patvirtina L. Asadauskaitės patirtis Rio de Janeiro ir Tokyo olimpiadose. Dėl šios priežasties garso atkūrimo sistemą lengva testuoti skirtingų leidimų įrašais, nes kuo aukštesnio lygio yra garso atkūrimo sistema, tuo didesnis skirtumas turi būti tarp geriausio ir blogiausio leidimo. Po tam tikro laiko net nebereikia klausyti blogiausio leidimo, nes išlavinta klausa nebeleidžia apsirikti vertinant skambesį. Apibendrintai galiu tik pasakyti, kad puikiai skambančių CD grotuvų (ar ypač transportų) yra vienetai, o puikiai skambančių patefonų yra daug, tačiau geriausi egzemplioriai (patefonai ar transportai) yra ekvivalentiški, kuo turėjau laimės įsitikinti savo ausimis ir lieku su CD formatu iki gyvenimo pabaigos.
Turbūt natūraliai gali kilti klausimas, kaip sukurti garso atkūrimo sistemą, kad būtų prarasta kuo mažiau skambesio? Šių principų teorijos aprašymą palieku tolimesnei ateičiai, nes kol kas negaliu atskleisti savo paslapčių, o ir teksto būtų daug daugiau nei šį kartą. Į kapus jų nusinešti nesiruošiu, todėl tam tikrai ateis laikas.
Pagarbiai, Darius