Muzika-įrašas-atkūrimas

Audiofilas Forums Akustikos inžinerija Muzika ir atkūrimas Muzika-įrašas-atkūrimas

Viewing 10 posts - 11 through 20 (of 24 total)
  • Author
    Posts
  • #4015
    Belas
    Keymaster

      2016-ųjų rudenį iš JAV buvo atvykęs Niujorko Metropolitan teatro solistas Džonas Osbornas. Kauno Filharmonijos salė yra akustiškai puiki erdvė, Lietuvoje turime klasikinės muzikos įrašų specialistų, todėl vis dažniau čia užsuka žymūs atlikėjai įsirašyti albumų.
      Su garso režisieriumi Viliumi KeruBaltic Mobile Recordings (BMR) susipažinome 2015-ais, kai su grupele saviškių Vilius apsilankė Audiogourmet ir perklausėme jų naujausio Kremerata Baltica su Gidonu Kremeriu klasikinės muzikos albumo. Man patiko BMR darbas, jiems – mano “Nida” atkūrimas ir susibičiuliavome. Dabar BMR įsitvirtinę, o tonmeisterė Aleksandra Kerienė prasimušė iki “Grammy” nominančių. Vilius K. mane pakvietė stebėti įrašų sesijos Kauno Filharmonijoje ir atsirado proga užfiksuoti artistų ir studijos darbą iš arčiau.
      Sudėliojau 2:30 trukmės tyzerį, kurį galite pažiūrėti čia.Kauno-filharmonijoje_2017-0John Osborn, Aleksandra Kerienė, Vilius Keras, Č.P. ir operos dainininkė Lynette Tapia po įrašų sesijos Kauno Filharmonijoje (2016 09 16)

      • This reply was modified 1 year, 8 months ago by Belas.
      #4788
      Belas
      Keymaster

        Su patyrusiu muzikantu-melomanu-aparatūros žinovu Arvydu S. iš Poliarizuoti stiklai kitoje temoje diskutavome apie šiuolaikinę muziką ir apie tai kas dedasi scenoje. Vakar mano Agnius atsiuntė kažkokią nuorodą be komentaro. Pažiūrėjau ir nesigailiu praleidęs valandą. Jei man buvo įdomu sužinoti, kad šiais laikais įrašyti kūrinį galima namie, kad galima su mikrofonais už 2 $, kad gitara tobulai galima groti iš sintezatoriaus klaviatūros ir kad į savo kūrinį galima įterpti F. Merkurio iš Queen patikusį epizodą jį “patvarkius”, tikiuosi forumiečiams taip pat bus įdomu.

        КАК НАПИСАТЬ АЛЬБОМ С НУЛЯ? filmas apie sintetinę skaitmeninę dabartį. Vyresnės kartos žmones arba konservatorijas baigusius gali šokiruoti, bet visus rusiškai suprantančius kviečiu pažvelgti į faktą. Jaunimui tai puiki pamoka.1a

        • This reply was modified 1 year, 8 months ago by Belas.
        #5390
        Belas
        Keymaster

          Žurnale “Audio & Video pasaulis” pavasarį buvo atspausdintas Artašes Gazarian straipsnis Muzika iš garso įrašų: galimybės ir apribojimai. Paliesti retai nagrinėjami dalykai, vykstantys tarp muzikos ir įrašų klausymo. Neįklimti detalėse, nenuslysti į rinkodarą gali subrendęs švarios sielos žmogus. Susitikę su Artašesu galėtume padiskutuoti apie žurnalo 30 ir 31 puslapiuose paminėtus techninius dalykus, bet šis straipsnis tiesiog enciklopedinis. Visus kviečiu perskaityti.

          Artašes

          • This reply was modified 1 year, 11 months ago by Belas.
          #6508
          Belas
          Keymaster

            12The Absolute Sound elektroniniame žurnale pasirodė publikacija Measurements, Listening, and What Matters in Audio, kuria pasidalino bičiulis Ugnius Stančius. Rusiškai skaitantys straipsnį ras čia, o orginali publikacija štai čia.

            Pirmojoje dalyje supratimą apie GAS trumpai išdėsto matematikos profesorius iš Kalifornijos instituto Robert E. Greene. Antrame tekste moksliniam vertinimui atkerta žurnalo redaktorius Robert Harley. Pirmasis tekstas rodo mokslo kelią, leidžiantį sukurti ir patikrinti garso aparatūrą. Robertas G. įsitikinęs, kad parametrais galima apibūdinti GAS, kad pati svarbiausia grandis yra kolonėlės tinkamai paruoštame kambaryje. Profesorius sako, kad muzikos kokybė priklauso nuo mikrofonų ir nuo specialistų sugebėjimų, o štai išgelbėti muzikos signalo šaltiniais, stiprintuvais arba kabeliais nebepavyks. Pripažįsta mažas garso kokybės dedamąsias, bet rekomenduoja koncentruotis į pagrindinius dalykus. R. G. informuoja skaitytojus, kad GAS srityje matavimais galima įvertinti praktiškai viską. Žinoma, jei matavimai išsamūs ir atlikti pagal metodikas. Tikėti gamintojais, ekspertais, spėlioti kuris iš girdėtų panašiai skambančių aparatų geresnis yra kelias į niekur. Jei pagrindiniai reikalavimai būna įvertinti, tada kitos smulkmenos nebesvarbios. Galbūt bus girdimos, bet didelės reikšmės jos nedaro – teigia autorius.
            The Absolute Sound redaktoriaus nuomonė priešinga.
            Pirmais sakiniais Robert Harley neria į neaprėpiamas oro molekulių sąveikos, smegenų žievės garsą suvokiančios zonos gilumas. Teigia, kad analoginiam signalui svarbios milijardinės sekundės dalys, nes mes tai girdime. Autorius daro prielaidą, kad mes sukurti taip, kad galėtume pastebėti mažiausius panašių dalykų skirtumus. Pamini vyną, šunų ir kačių paradus, kavą, sūrius ir priduria Bobo Stiuarto iš Meridian pastebėtą fenomeną – mažiausių pokyčių reikšmė nuolat didėja. Autorius rašo apie muziką, neatskirdamas jos nuo technikos (nuo įrašų ir nuo GAS). Savo novelę užbaigia pasakydamas, kad klaidinga manyti, kad techniniai matavimai gali rungtyniauti su vertinimu klausant.
            Mano patirtis sutampa su profesoriaus R. Gryno, bet suprantu ir žurnalo vyr. redaktorių R. Harley – pripažinus mokslą The Absolute Sound bankrutuotų.

            • This reply was modified 1 year, 8 months ago by Belas.
            #6522
            Dmitrij
            Moderator

              80-aisiais metais tarp objektyvistų ir subjektyvistų buvo kilęs disputas dėl garso technikos objektyvaus vertinimo. Objektyvistų pusei atstovavo žymūs garso mokslo atstovai (prof. Stanley Lipshitz, prof. John Vanderkooy, Thomas. A Nousaine,  David Clark ir kiti), išpublikavę gausybę mokslinių straipsnių garso inžinierių  asociacijos (AES) žurnale.  Straipsnių serijoje “The Great debate” garso mokslo atstovai aiškiai deklaravo, kad įrenginių/sistemos objektyvių techninių parametrų rinkinys pilnai leidžia nusakyti garso kokybę. Rekomenduočiau pavartyti šiuos straipsnius tiek objektyvistams, bet ypač subjektyvistams, nepripažįstantiems garso mokslo viršenybės.
              Straipsniais galėčiau pasidalinti asmeniniam skaitymui, su sąlyga, kad nebus platinami viešai.

              Stanley Lipshitz and John Vanderkooy, The Great Debate: Subjective Evaluation
              John Vanderkooy, The Great Debate- Some Reflections Ten Years Later
              Tom Nousaine, The Great Debate: Is Anyone Winning

              Trumpai anuos žymius debatus reziumuoja pirmojo straipsnio išvados.

              CONCLUSION
              In summary, our position is that as yet we have not encountered audible phenomena for which we could not measure a possible cause. On the contrary, measurements easily show up differences where none are audible in careful listening tests. It may be difficult initially to associate a measurable effect with an audi*ble difference, but this should be done to advance the state of audio.Our findings are that level differences of 0.2 dB are audible if present over a fairly wide band, and we therefore suggest that A/В tests must have linear differences matched to 0.1 dB. This represents an amplitude difference of about 1% as the minimum amount detectable by the trained ear.

              Nonlinear distortions are also audible to the ear, and early work has long established that although a few tenths of 1% of low-order harmonic distortion may be audible on some sinusoidal signals, for music only about 1% distortion becomes audible. We have done tests with a circuit (Fig. 5) that produces controllable amounts of pure crossover distortion similar to that of a class В audio amplifier, and found that crossover distortion is not as audible as commonly supposed. On sine waves it is detected to levels of about 0.1% (on an average basis), because one can move the head into positions in the room where the fundamental is weak, but not the harmonics. On earphones the audibility is much poorer. On music signals the crossover distortion is about 1% before it becomes audible,3 and is most readily heard on solo piano music, where it appears surprisingly as a noise modulation.

              We emphasize that listening tests may produce sur*prises in the parameters that should be controlled. Our tests and those of SMWTMS indicate that a difference in absolute polarity of the audio signal is audible, al*though admittedly subtle. Particularly on percussive sig*nals there is a change in perceived depth, high-frequency detail, clarity and even level. Such words and others are commonly found in subjective reviews, and it is our belief that this may be due in part to the almost arbitrary signal polarity in much audio equipment. Thus relative polarity must be rigorously maintained in an A/В test.

              As a final exhortation, we urge the audio community to improve and continue well-controlled subjective tests. Not all hypotheses will be backed by rigorous tests, but some corroborating evidence ought to be given.

              • This reply was modified 1 year, 8 months ago by Belas.
              #7216
              Belas
              Keymaster

                Akustinės muzikos įrašai kurių klausome namie prasideda nuo mikrofonų. Muzika vertinama meno kriterijais, o įrašų atkūrimas – techniškai. Žmonės nenoriai priima faktą, kad muzika ir garso atkūrimas tarpusavyje nesusiję dalykai. Sulydyti į krūvą stengiasi aparatūros pardavėjai, nes techninis GAS vertinimas gali būti pamatuotas, objektyvus, o aparatūros emocinis garso vertinimas yra begalinis, subjektyvus.

                Shure SM58 yra populiariausias sceninis mikrofonas. Mikrofonas paryškina aukštuosius dažnius, balsas skamba skaidriai, galima dainuoti prisikišus, patikimas ir nebrangus. Galima sakyti, kad tai muzikinis garsas-signalas akustinis keitiklis. Shure SM59 taip pat kardioidinis, turi glotnią dažninę, neiškreipia tembro, bet tai daugiau studijinis akustinis keitiklis. Garso tyrinėjimams naudojami metrologiniai elektretiniai visakrypčiai mikrofonai su itin glotnia ir plačia dažnine. Scenai tokie netinka.
                Analogiška situacija su garsiakalbiais – sceninai ir garso atkūrimui naudojami skirtingos konstrukcijos signalas-garsas akustiniai keitikliai.
                Shure SM59 ir SM58 dinaminiai

                Polo M. Something su Eriku K.Shure

                • This reply was modified 1 year, 3 months ago by Belas.
                #7222
                Darius
                Participant

                  Turbūt dažnas audiofilas susimąsto ar bent jau pagalvoja, kokia yra muzikos įrašo reikšmė, ar tai būtų CD, ar plokštelė, ar juosta, ar kasetė. Nors muzikos įrašas gimsta įrašų studijoje (kurioje svarbiausias komponentas yra, žinoma, mikrofonas), bet klausytojas yra bejėgis ką nors pakeisti po laiko. Kaip buvo įrašyta ir išleista, taip ir liks amžiams, nebent retais atvejais būna iš naujo masteruojami įrašai, kaip antai MFSL (Mobile Fidelity Sound Lab) atveju, kai jie perleido neįtikėtinai aukštos kokybės plokšteles ir CD (padengtus aukso ar sidabro sluoksniais). Kam įdomu, gali pagooglinti Mobile Fidelity Sound Lab Album Discography. Beje, padengimas auksu nėra išsidirbinėjimas, nes toks CD yra amžinas, nes auksas ne tik yra labiausiai atsparus metalas bet kokiam aplinkos poveikiui (aukso negraužia net stipriausios cheminės rūgštys), bet CD paviršių auksu galima lygiai padengti vienatominiu sluoksniu, ko nepavyksta nei su aliuminiu, kuris buvo naudojamas pirmuosiuose CD, nei tuo labiau polimeru, naudojamu visuose vėlesniuose CD. Beje, būtent auksu padengta plokštelė iškeliavo į kosmosą su abiem Voyager palydovais 1977m., kurių vienas neseniai išskrido už Saulės sistemos ribų, kurį galbūt perims ateiviai, kurie galbūt išsiaiškins, kaip nuskaityti plokštelės turinį:)

                  Muzikos įrašų būna įvairių ir dar įvairesnių būna leidimų. Geriausiai skambantys yra tarp pirmųjų leidimų, kuomet nenaudota garso kompresija, o plokštelės buvo lengvo svorio ir todėl gerai skambančios. Tačiau pasitaiko ir tragiškų įrašų. Pvz. roko muzikos šedevrai – Deep Purple In Rock arba Black Sabbath Vol.4 įrašyti taip blogai, kad joks leidimas nėra tenkinantis. Turbūt prisirūkęs ar pagiringas garso inžinierius taip „pasistengė“, bet blogų įrašų pasitaiko visuose muzikos stiliuose. Net geriausi iš visų leidimų – japoniškas In Rock (20P2 serijos) ar prancūziškas Vol. 4 (Castle serijos) – negali kompensuoti prarastos muzikos. Visi kiti leidimai yra dar baisesni, o patikrinau aš visus įmanomus, kol pagaliau radau geriausius. Tačiau apie tai rašau ne todėl, kad paverkšlenčiau apie prarastą muzikos kokybę, bet tam, kad pabrėžčiau, kokia didelė yra įrašų reikšmė. Tai kas prarasta studijoje ar perleidžiant įrašus, nebus atstatyta jokioje garso atkūrimo sistemoje. Yra manančių, kad aukščiausio lygio sistema gali “atstatyti” ar “pagerinti” sugadintą įrašą, tačiau tai yra neįmanoma, nes prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui. O kaip žinia, kas prieštarauja gamtos dėsniams, negali egzistuoti. Tie kurie netiki, gali paimti ir palyginti 20P2 serijos japoniską leidimą (kokio nori muzikos stiliaus, nes 20P2 serija išleido daugiausiai įrašų) ir bet kurį kitą, išleistą po 2000m. Jeigu skirtumo negirdite ar skirtumas jums yra menkas, neverta švaistyti pinigų garso atkūrimo sistemai, nes galite drąsiai apsiriboti mobiliuoju telefonu ir ausinėmis (kaip nemažai žmonių ir daro) arba žaisti su muzikos serveriais. Aš asmeniškai negaliu “atklausyti” to skirtumo ir todėl kolekcijoje turiu labai daug japoniškų CD leidimų ir nemažai dar ankstesnių leidimų nei 20P2 serija. Tačiau ir japoniški leidimai puikus buvo tik iki 1990m ir su retomis išimtimis po 1990m., o po to buvo pradėti kompresuoti, kaip ir visi kiti. Galbūt kyla klausimas, kodėl reikia pirkti geriausius įrašus? Todėl, kad niekada nežinai, kokio lygio garso atkūrimo sistemą turėsi ateityje. Geriausi įrašai garantuoja geriausią skambesį, nepriklausomai, kokia bus sistema. Man pasisekė, kad šį principą supratau ir įrašų kokybės skirtumus išgirdau labai anksti, todėl pasikeisti teko tik apie 150-200 CD. Jeigu domina detalesnė informacija apie skirtingų šalių ir kompanijų leidimus, parašysiu vėlesniuose tekstuose.

                  Būtent dėl aukščiau minimos priežasties yra labai svarbus ir pradinis įrašo atkūrimas patefonu, CD grotuvu, ar juostiniu magnetofonu, nes kas bus prarasta šiame etape, nebus atstatyta jokiame vėlesniame aparate. Čia galima būtų pateikti analogiją iš penkiakovės sporto jojimo rungties varžybų. Visi sportininkai pradeda jojimą su 300 taškų, bet dauguma baigia su mažiau (už klaidas ir laiko viršijimą taškai minusuojami). Kas prarasta jojimo metu, nebus kompensuota vėlesnėmis rungtimis, kaip kad patvirtina L. Asadauskaitės patirtis Rio de Janeiro ir Tokyo olimpiadose. Dėl šios priežasties garso atkūrimo sistemą lengva testuoti skirtingų leidimų įrašais, nes kuo aukštesnio lygio yra garso atkūrimo sistema, tuo didesnis skirtumas turi būti tarp geriausio ir blogiausio leidimo. Po tam tikro laiko net nebereikia klausyti blogiausio leidimo, nes išlavinta klausa nebeleidžia apsirikti vertinant skambesį. Apibendrintai galiu tik pasakyti, kad puikiai skambančių CD grotuvų (ar ypač transportų) yra vienetai, o puikiai skambančių patefonų yra daug, tačiau geriausi egzemplioriai (patefonai ar transportai) yra ekvivalentiški, kuo turėjau laimės įsitikinti savo ausimis ir lieku su CD formatu iki gyvenimo pabaigos.

                  Turbūt natūraliai gali kilti klausimas, kaip sukurti garso atkūrimo sistemą, kad būtų prarasta kuo mažiau skambesio? Šių principų teorijos aprašymą palieku tolimesnei ateičiai, nes kol kas negaliu atskleisti savo paslapčių, o ir teksto būtų daug daugiau nei šį kartą. Į kapus jų nusinešti nesiruošiu, todėl tam tikrai ateis laikas.

                  Pagarbiai, Darius

                  #7225
                  Darius
                  Participant

                    Truputį ne į temą, bet iš įdomiosios istorijos.

                    Galbūt kilo klausimas, kur dingo galybė magnetofonų juostų, kurių praktiškai niekas nebenaudoja. Pasirodo, jos buvo didžiąja dalimi sunaudotos pirmosios kartos ličio baterijose. Sony inžinieriai gavo užduotį, kur panaudoti nebereikalingas juostas ir gamybos pajėgumus. Jie išsiaiškino, kad užtepus ličio sluoksnį tarp juostų ir paprastai suvyniojus, gaunasi puiki baterija. Dabar ličio baterijos jau kitokios, bet prasidėjo nuo juostų ir dabar užkariavo pasaulį.

                    Kita istorija yra apie studijines master juostas. Jų ilgaamžiškumu buvo labai rūpinamasi ir jos būdavo sutepamos banginių taukais, kad nesusiklijuotų saugant saugyklose. Kai banginių medžioklė buvo uždrausta, chemikai inžinierių užsakymu pagamino banginių taukų ekvivalentą, kuris buvo plačiai naudojamas. Tačiau po 20 metų juostų saugojimo paaiškėjo, kad per tiek laiko dauguma juostų susiklijuoja ir tampa nebenaudojamos, o štai su natūraliais banginių taukais ir po šiai dienai naudojamos. Tačiau entuziastai išsiaiškino, kad dar vieną, paskutinį kartą susiklijavusią juostą galima panaudoti pakaitinus mikrobangų krosnelėje, bet po tokio apdorojimo jau būna amen. Tokiu būdu, dauguma master juostų dingo ir niekada nebus panaudotos (jeigu dar neišmestos), nors tokio poreikio turbūt ir nebėra. Išskyrus maniakus, kurie su super brangiais studijiniais juostiniais magnetofonais klauso master juostų pirmą kopiją, kainuojančią (esu girdėjęs) apie €1000, kas yra dar vienas bereikalingos gigantomanijos pavyzdys.

                    Darius

                    #7255
                    Belas
                    Keymaster

                      Apie baterijas iš magnetofono juostų ir apie banginio taukus juostoms sutepti nežinojau. Ačiū.

                      • This reply was modified 1 year, 3 months ago by Belas.
                      #7293
                      Belas
                      Keymaster

                        Privačioje diskusijoje bičiulis parašė –
                        Įrašas buvo ir bus visa ko konstanta. Paleisk purviną Sex Pistols albumą ant geros sistemos ir tas purvas tik dar labiau bus pabrėžtas. Čia lyginant su suteptomis kelnėmis. Jei nežymiai išsimozojai gal ir nepastebėsi, bet išpurvintą vietą pakišk po mikroskopu ir pamatysi baisų vaizdelį.

                        Žmonės dažnai suplaka muziką su įrašų atkūrimu, muziką jie nori atskirti nuo garso, meno negali atskirti nuo technikos. GAS turi atkurti kas buvo įrašyta ir kas signalo šaltinyje išlikę, todėl bet kuris įrašas mums yra konstantė, etalonas. Jei žmogus ieško “muzikalios” aparatūros, reiškia jis “kompozitorius”, nenori mokytis arba pripažinti suklydęs.
                        Muzika yra garsas, o bendras dalykas čia būtų baltasis triukšmas. Abejojančių paklausčiau – ką girdėtume, jei vienu metu klausytume 10 simfoninių orkestrų ir dar daugiau grojančių džiazmenų?
                        – Triukšmą, o nutilus muzikantams girdėtume tylą.
                        Štai ką turime atkurti, nes į triukšmo-tylos diapazoną papuola vienišas dainininkas, styginis kvartetas, simfoninis ar pučiamųjų orkestras. Jei GAS atkurs triukšmą ir tylą, reiškia atkurs visus muzikos įrašus. Žinoma, įrašų/studijų galimybių ribose, nes patrankos šūvio, griaustinio, ar ugnikalnio išsiveržimo dinamikos mikrofonai įrašyti negali. Neįrašytume ir audros, nes mikrofonai nepritaikyti stipriam vėjui.
                        GAS testuojame triukšmo signalais. Parametrai taip pat dažniausiai išmatuojami paduodant sugeneruotą triukšmą. Matuojant dinaminį diapazoną stiprintuvo įėjimas būna užtrumpinamas ir tada vidiniai elektroninės aparatūros triukšmai parodo garso sistemos galimybes atkurti tylą. Šiuolaikinių įrašų garsumo diapazonas siekia maždaug 120 dB, todėl GAS dinaminis diapazonas taip pat turi būti apie 120 dB. Patirtis sako, kad atkurti tylą taip pat sunku kaip ir garsiausią įrašo epizodą.
                        Kodėl triukšmo nenaudojame perklausose?
                        Triukšmas leidžia įvertinti dažninę ir iškraipymus, bet mūsų klausai tai per sudėtingas signalas. Treniruotai klausai triukšmo atkūrimas gali daug pasakyti, bet dažniau naudojame muzikos įrašus. Tokie  mažiau vargina, bet reikia naudoti įvairių įrašų komplektą, skirti daugiau laiko. Sunkiojo roko ar metalo įrašai yra geras testavimo šaltinis, bet daugumai buitinių GAS atkurti tokią muziką būna sunkus uždavinys, reikia patirties įvertinti įrašą, testavimas sudėtingesniu signalu labiau mus vargina.

                        Studija be abejo svarbu, koks ten techninis potencialas, bet taip pat svarbu kas už pulto sėdi. Ne visi garso inžinieriai yra genijai ar turi super išlavintą klausą.
                        Ar reikalinga aukšto lygio sistema jei įrašo kokybė prasta? Jei reikalinga, ką tai duotų?

                        Jei kalbame ne apie Grožį, o apie įrašų atkūrimą, tada nesvarbu kas už pulto sėdėjo.
                        Įrašų studijoje susitinka Menas ir Technika. Norėdami įvertinti GAS naudojame diskus, juostas ar failus. Reiškia, esame Technikos zonoje, kur muziką primenantis garsas sklinda nebe iš instrumentų, bet iš virpančių membranų. Jei klausytume tik skaitovo įgarsintų knygų arba tik dainininkų, reikalavimai GAS galėtų būti sumažinti, bet klausant įvairių įrašų, net meniškai nepavykę įrašai reikalauja kokybiškos GAS. Paaiškinimas paprastas – prastų įrašų visuma taip pat sudaro baltą triukšmą, todėl reikalavimai GAS nesikeičia. Reiškia, prieškaryje į šelaką įrašytam Karuzo ar Šabaniauskui atkurti reikia naudoti tokią gerą GAS kaip ir techniškai geram įrašui. Tuolab, šelako plokštelėse gerai girdimas triukšmas ir traškesiai, sudarantys neatskiriamą signalo visumą. Kaip atkurti baltąjį triukšmą pasako mokslas, bet muzikos grožis ir mūsų mėgstama muzika turi būti už diskusijos apie GAS ribų.
                        Muzikantė

                        • This reply was modified 1 year, 2 months ago by Belas.
                      Viewing 10 posts - 11 through 20 (of 24 total)
                      • You must be logged in to reply to this topic.