Privačioje diskusijoje bičiulis parašė –
Įrašas buvo ir bus visa ko konstanta. Paleisk purviną Sex Pistols albumą ant geros sistemos ir tas purvas tik dar labiau bus pabrėžtas. Čia lyginant su suteptomis kelnėmis. Jei nežymiai išsimozojai gal ir nepastebėsi, bet išpurvintą vietą pakišk po mikroskopu ir pamatysi baisų vaizdelį.
Žmonės dažnai suplaka muziką su įrašų atkūrimu, muziką jie nori atskirti nuo garso, meno negali atskirti nuo technikos. GAS turi atkurti kas buvo įrašyta ir kas signalo šaltinyje išlikę, todėl bet kuris įrašas mums yra konstantė, etalonas. Jei žmogus ieško “muzikalios” aparatūros, reiškia jis “kompozitorius”, nenori mokytis arba pripažinti suklydęs.
Muzika yra garsas, o bendras dalykas čia būtų baltasis triukšmas. Abejojančių paklausčiau – ką girdėtume, jei vienu metu klausytume 10 simfoninių orkestrų ir dar daugiau grojančių džiazmenų?
– Triukšmą, o nutilus muzikantams girdėtume tylą.
Štai ką turime atkurti, nes į triukšmo-tylos diapazoną papuola vienišas dainininkas, styginis kvartetas, simfoninis ar pučiamųjų orkestras. Jei GAS atkurs triukšmą ir tylą, reiškia atkurs visus muzikos įrašus. Žinoma, įrašų/studijų galimybių ribose, nes patrankos šūvio, griaustinio, ar ugnikalnio išsiveržimo dinamikos mikrofonai įrašyti negali. Neįrašytume ir audros, nes mikrofonai nepritaikyti stipriam vėjui.
GAS testuojame triukšmo signalais. Parametrai taip pat dažniausiai išmatuojami paduodant sugeneruotą triukšmą. Matuojant dinaminį diapazoną stiprintuvo įėjimas būna užtrumpinamas ir tada vidiniai elektroninės aparatūros triukšmai parodo garso sistemos galimybes atkurti tylą. Šiuolaikinių įrašų garsumo diapazonas siekia maždaug 120 dB, todėl GAS dinaminis diapazonas taip pat turi būti apie 120 dB. Patirtis sako, kad atkurti tylą taip pat sunku kaip ir garsiausią įrašo epizodą.
Kodėl triukšmo nenaudojame perklausose?
Triukšmas leidžia įvertinti dažninę ir iškraipymus, bet mūsų klausai tai per sudėtingas signalas. Treniruotai klausai triukšmo atkūrimas gali daug pasakyti, bet dažniau naudojame muzikos įrašus. Tokie mažiau vargina, bet reikia naudoti įvairių įrašų komplektą, skirti daugiau laiko. Sunkiojo roko ar metalo įrašai yra geras testavimo šaltinis, bet daugumai buitinių GAS atkurti tokią muziką būna sunkus uždavinys, reikia patirties įvertinti įrašą, testavimas sudėtingesniu signalu labiau mus vargina.
Studija be abejo svarbu, koks ten techninis potencialas, bet taip pat svarbu kas už pulto sėdi. Ne visi garso inžinieriai yra genijai ar turi super išlavintą klausą.
Ar reikalinga aukšto lygio sistema jei įrašo kokybė prasta? Jei reikalinga, ką tai duotų?
Jei kalbame ne apie Grožį, o apie įrašų atkūrimą, tada nesvarbu kas už pulto sėdėjo.
Įrašų studijoje susitinka Menas ir Technika. Norėdami įvertinti GAS naudojame diskus, juostas ar failus. Reiškia, esame Technikos zonoje, kur muziką primenantis garsas sklinda nebe iš instrumentų, bet iš virpančių membranų. Jei klausytume tik skaitovo įgarsintų knygų arba tik dainininkų, reikalavimai GAS galėtų būti sumažinti, bet klausant įvairių įrašų, net meniškai nepavykę įrašai reikalauja kokybiškos GAS. Paaiškinimas paprastas – prastų įrašų visuma taip pat sudaro baltą triukšmą, todėl reikalavimai GAS nesikeičia. Reiškia, prieškaryje į šelaką įrašytam Karuzo ar Šabaniauskui atkurti reikia naudoti tokią gerą GAS kaip ir techniškai geram įrašui. Tuolab, šelako plokštelėse gerai girdimas triukšmas ir traškesiai, sudarantys neatskiriamą signalo visumą. Kaip atkurti baltąjį triukšmą pasako mokslas, bet muzikos grožis ir mūsų mėgstama muzika turi būti už diskusijos apie GAS ribų.