Prieš prasidedant koncertui neretai girdime Viens-du trys, viens-du-trys… Taip tikrinama ar viskas veikia.
Amerikoje buvo žurnalas One Two Testing apie PA aparatūrą. Jei įgarsinimo aparatūra naudojama koncertams, reiškia tai yra GAS ir verta jomis pasidomėti.
Skaičiau apie koncertą Liverpulyje, kai muzikantai atsinešė buitinį Grundig magnetofoną su 4 W stiprintuvu. Prie šluotos koto pritvirtino mikrofoną, paspaudė įrašų klavišus ir pauzę. Taip buvo galima sustiprinti mikrofono garsą ir muzikantai galėjo girdėti ką dainuoja. Vakaruose tai buvo 1958-ais, bet ir mes Šiaulių politechnikume 1965-ais pradėjome repetuoti su mikrofonu МД-47, vadinamu muiline nuo buitinio magnetofono.
Blind Faith-1969-ais koncertuoja su keliomis WEM (Watkins Electric Music) kolonėlėmis.
Scenos įgarsinimo sistemos įsibėgėjo greitai. 1967-ais WEM išleido kolonėles su 100 Vatų transistoriniu stiprintuvu. Paprasti garsiakalbiai neužtikrino reikiamo garsumo, todėl buvo sugrįžta į 40-uosius – prie ruporinių AS.
Nuotraukoje Markas Bolanas su RCA W-tipo ruporine AS ir nuo kėdės akomponuojančiu Vitavox ruporu.
Užtikau 1984-ųjų rudeninį One Two Testing numerį, kuriame aprašyta PA istorija. Ryškia linija eina Džo Brauno, MEH (Marshall Equipment Hire) įkūrėjo, paminėtos jo TASCO įgarsinimo sistemos. 1975-aisiais MEH buvo nuomojamų koncertinių įgarsinimo sistemų lyderiai.
Maždaug taip atrodė MEH TASCO įgarsinimo sistemos.
Senosios įgarsinimo sistemos buvo didelio jautrio, didelės ir sunkios. Kai kilovato galios stiprintuvus pakeitė 100 kW, nuo tada kolonėlės galėjo būti mažesnės. Deja, tos senosios didelės turėjo didesnes dinamines galimybes negu tos su super-galingais stiprintuvais. Modernios taip pat galėjo labai stipriai smūgiuoti ausis, bet atsirado didžiausią garsumą nustatantys reikalavimai. Tėviškėje muzikos įgarsinimas kažkur akligatvyje ir kaži ar sulauksiu kokybiško koncertinio garso.
Nuotraukoje koncertiniai vermišeliai. Scenoje arba įrašų studijoje nerūpi, kad kabeliai būtų trumpi, iš beoksidinio vario arba iš sidabro.
