Kolonėlės konstruojamos taip, kad atkurtų pačius žemiausius įrašytus dažnius. Suprantama, mažoms AS parenkamas ne 20 arba 30, bet 40 arba aukštesnis dažnis. Kompromisą diktuoja efektyvumo sąlyga – nedidelės AS nuo 20 Hz būtų tokios neefektyvios, kad negalėtume įgarsinti net mažiausią patalpą. Teorinis žemiausiųjų dažnių-korpuso dydžio-efektyvumo pagrindas jau buvo aptartas čia.
Jei kolonėlių atkūrimas, tarkime iki 40 Hz, subvuferis turėtų dirbti ne iki 80 Hz, kaip dažniausiai rekomenduojama, bet iki 40 Hz. Jei kolonėlių dažninė ir subvuferio LP filtras turės vienodą selektyvumą, bendroji dažninė bus glotni. Rasis kita problema – tokia sistema nebus optimali pagal efektyvumą; jei subvuferis gali dirbti iki 80 Hz, kolonėlių dažninė turėtų baigtis ties 80 Hz, bet ne žemiau. Konstruojant nuo aukštesnių dažnių dirbančią AS (ne nuo 40, bet nuo 80 Hz), konstruktorius parinktų garsiakalbius lengvesnėmis membranomis ir net nedidelių lentyninių jautris būtų toks, kaip kupolinių AD garsiakalbių (~92 dB/W/m). Kartu su efektyvumu ateitų dar vienas privalumas – būtų mažesni THD.
Pažvelkime į tokį atvejį.
Tarkime, turime kolonėles su dideliais žemadažniais, bet trūksta žemųjų. Daugybė japonų firmų gamino AS su 12“ arba 15“ žemadažniais nedideliuose korpusuose. Spindintis dizainas ir žema kaina suviliodavo, bet garsas buvo prastas.
Subvuferis padidins žemiausiųjų dažnių garsumą, bet bendroji garso kokybė liks prasta; šiose kolonėlėse primityvūs filtrai, garsą vienu metu spinduliuoja keli garsiakalbiai, garsiakalbiai su silpnais motorais, korpusai prasti, kolonėlės sukonstruotos nusižengiant akustikai.