Kam reikalingas aparatūros prasigrojimas?
Galima atsakyti trumpai – prasigrojimą sugalvojo gamintojai ir pardavėjai.
Aptarti burn-in, break-in ir panašius naujadarus paskatino FB grupėje vykęs dialogas, kai gerą aparatūrą turintis bičiulis Aurimas N. kolegai patarė –
pagal testus pavojinga daryti galutinį apsisprendimą. Jei aparatūra nauja, tai pagal skambesio aprašymą panašu, kad nebuvo padaryta burn-in/break-in procedūra. Gamintojas turėtų nurodyti reikiamą valandų kiekį. Po burn-in garsas keisis labai reikšmingai. Mano komponentų gamintojai rekomenduoja 200-300h. Būtinai padarykit šią procedūrą. Break-in yra įtikinama, nes tai apie ką kalba prekybininkai, dalis gamintojų įsirašo į naudojimo instrukcijas, testuotojų aprašoma testavimo eiga su break-in, man pasitvirtino praktikoje. Mano AS (Sonus Faber Amati Futura) nebuvo įmanoma klausyti kol neprasisuko apie 200h.
Pašnekovas taip pat parodė Sonus Faber kolonėlių vartotojo instrukciją, kurioje parašyta kiek laiko reikia prasigroti – We can say that afterroughly 100/300 hours of listening the Sonus faber will reach its highest performance. The acoustic chambers will improve as well, very much like an stringed musical instruments.
Paskutiniame Sonus Faber sakinyje GAS įrenginiai tapatinami su muzikos instrumentais. Toks palyginimas neturi pagrindo, nes muzika ir muzikos atkūrimas yra visiškai skirtingi dalykai; instrumentai dirba rezonavimo principu, todėl, tarkime Stradivarijaus smuikas gali skambėti vis geriau po milijono valandų, o kolonėlės priešingai – korpusai turi nerezonuoti, po 300 valandų darbo AS korpusai netaps geresni, tvirtesni, mažiau rezonuojantys. Priešingai – bus labiau vibruojantys.
Iš kur radosi burn-in problema?
Burn-in yra elektroninės aparatūros patikimumo (gedimų) kreivės kitimo dalis. Seniai žinoma, kad elektroninės aparatūros vartojimo pradžioje komponentų parametrai kinta sparčiausiai, po tam tikro laiko parametrai nusistovi, o resurso pabaigoje komponentai susidėvi ir prasideda gedimai. Aparatūros patikimumo (Failure Rate) grafikas:
Tą didelę Burn-in zonoje gedimų tikimybės problemą sprendžia gamintojai. Svarbiausiems komponentams taikoma vadinama įėjimo kontrolė, kai iš tiekėjų gautus komponentus gamintojas patikrina savo nustatyta metodika. Reikalavimų neatlaikiusius komponentus gamintojas sugrąžina tiekėjui, iš tinkančių įrenginys surenkamas, suderinamas ir praeina treniravimo ciklą. Gaminiai testuojami vibro-stenduose, o prieš supakuojant, tam tikrą laiką būna įjungti dirbti. Patikimumo kreivė pasiekia λ lygį, gaminys atitinka parametrus ir gali keliauti į parduotuvę.
Keli sakiniai iš mano praeities.
Šiaulių politechnikumo praktikas atlikau televizorių gamykloje. Dirbau prie konvejerio derintoju, vėliau gavau aukštesnę kategoriją ir tapau remontininku. Didžiuliame televizorių „Tauras“ ceche virš mūsų galvų lyg kokie amerikoniški kalneliai buvo išsiraitęs vadinamas treniravimo konvejeris. Gal kas metras lentynose sudėta daugybė įjungtų ir TV programą rodančių televizorių. Pakavimo ceche konvejerio juosta nusileisdavo žemyn, darbininkas nuimdavo veikiantį ir dėdavo į kartono dėžę. Temp-6 televizoriai buvo lempiniai, Tauras – pusiau-lempiniai, todėl patikimumas nebuvo aukštas. Treniravimas trukdavo tam tikrą nustatytą laiką gedimams išryškinti ir garantinio aptarnavimo išlaidoms sumažinti. Šiuolaikinė garso aparatūra taip pat turi būti ištestuota gamykloje, pirkėjas turi gauti nustatytus parametrus atitinkančią prekę, daiktas turi tarnauti ne mažiau kaip gamintojo nustatytas garantinis laikas.