Lempinis triodas išrastas 1907 m., o po 5 metų buvo sukurtas stiprintuvas. Žinoma, pirmasis triodinis buvo vientaktis (SE) A-klasės stiprintuvas. Tokiam reikia labai mažai dalių, bet įrenginio efektyvumas yra žemas. Vientakčių išėjimo galia būdavo keli vatai, o iškraipymai ~5 %. Dar po dešimtmečio buvo atrastas iškraipymų mažinimo būdas – neigiamas grįžtamasis ryšys. Šis iškraipymų mažinimo būdas lydimas stiprinimo sumažėjimu, todėl triodinėse schemose paprastai nenaudojamas. SE stiprintuvuose su triodais vyrauja lyginės iškraipymų harmonikos, klausa tokius toleruoja ir gaunasi viliojantis derinys – turime paprasčiausią schemą ir ausims malonų garsą. Vientakčiai buvo naudojami daugelyje radijo imtuvų, televizoriuose, magnetolose, magnetofonuose.
Kadangi vientakčiai dirba A-klasėje, o lempų volt-amperinės charakteristikos nėra tiesinės, SE stiprintuvuose be neigiamo grįžtamojo ryšio išėjime signalas bus iškraipytas. Tokių stiprintuvų parametrai (garsas) priklauso nuo darbo taško parinkimo, nuo lempos parametrų ir nuo išėjimo transformatoriaus. Lempų parametrai išsibarstę, nuolat kinta, degraduoja, todėl garsas iš SE stiprintuvo taip pat bus kintantis. Vientakčiuose vyrauja antroji harmonika, o aukštesniųjų yra nedaug. Kadangi garsą labiau gadina aukštesnės harmonikos, šiuo požiūriu SE stiprintuvai turi pranašumų. Lempinių stiprintuvų išėjimo varža didelė, todėl elektrinis slopinimas (DF) yra labai žemas. Su didelio jautrio kolonėlėmis, kuriose didelis akustinis slopinimas ir paprasti filtrai, klausyti muziką gali būti malonu, bet SE triodiniai stiprintuvai šiuolaikinių muzikos įrašų atskleisti negali.