Stiprintuvai

Viewing 1 post (of 1 total)
  • Author
    Posts
  • #6877
    Belas
    Keymaster

      Pagal svarbą stiprintuvas eina po kolonėlių, todėl verta skirti vietos aptarti. Pradėti paskatino forumiečio prašymas pakomentuoti parduodamą anglišką Audio Note Ongaku stiprintuvą. Pardavėjas nurodo 55 tūkst. € už Ongaku ir modifikuotą CD-Four grotuvą.

      Audio Note Ongaku pristato trumpai: Pure Class A operation, Zero Negative Feedback, Single Ended Output Stage, Valve Rectification, Directly Heated Triode operation. Taip pat paminėti keli techniniai parametrai: įėjimo varža, jautris, 20 W išėjimo galia. Stiprintuvas didelis, sveria 48 kg, sunaudoja 200 W tinklo galios.
      Dideli lempinio vientakčio stiprintuvo iškraipymai ir maža galia neleis pilnai atkurti muzikos, bet tokių stiprintuvų su triodais iškraipymuose vyraujančios lyginės harmonikos praplečia garso spektrą. Kai kuriems melomanams patinka styginiame kvartete girdėti kelis smuikus, dvi violončeles ir harmonikomis papildytą solisto dainą. Kol nežengiama į pilnavertį muzikos atkūrimą, kol nepaduodamas sudėtingas sunkaus roko įrašas arba nepajungiamos šiuolaikinės daugiajuostės kolonėlės, iškraipymais pagausintas garsas sugundo klausyti Ongaku. 
      Ongaku schema klasikinė, atėjusi iš ano amžiaus trečio dešimtmečio stiprintuvų eros. Analogiškas su 211 lempomis yra šiuolaikinis AN Jinro, bet be sidabro ir kainuoja 4x pigiau. Šis buvo ištirtas Stereophile – verta perskaityti. Ant to paties trafareto AN sukonstravo pusiau sidabrinį Tomei Kensei. Naujas toks kainuoja kiek naudotas sidabrinis Ongaku. Platybėse mačiau japoniškus naudotus Ongaku už 45-58 tūkstančius. Buvo ir angliškasis už 49 tūkst. eurų. Kainynuose matome dvigubas kainas, bet už kiek nuperkami nauji Ongaku nežinome.

      Pažvelkime į praeitį.
      Ongaku kilęs iš Japonijos Audio Note-Kondo, kur gaminamas nuo 1989-ųjų. Kaip ir angliškasis yra su 211 galios triodais, sidabro viela suvyniotais išėjimo transformatoriais, sidabro folijos kondensatoriais ir sidabruotomis jungtimis.
      Angliškoji Audio Note buvo įkurta 1991 m., kai japoniškas Audio Note suskilo į du. AN-UK įkūrėjas Peter Qvortrup buvo patyręs pardavėjas, jam pavyko surinkti rinkoje išsibarsčiusias pasisekusias konstrukcijas, rinkodaros pelenais pabarstyti aparatūros aprašymus ir įsilieti į prabangos prekių segmentą. Ongaku buvo Audio Note skyrybų karo kontribucija, o šiuolaikinės AN-UK kolonėlės atkeliavo iš bankrutavusios Snell.
      AN nebuvo pirmieji supratę super-kainų poveikį – amerikietis Mark Levinson buvo pirmesnis. Šis žmogus į rinką įsiveržė 1972-ais, bet būtent jis išgalvojo saldųjį HaiEndą. Mark Levinson taip pat ne inžinierius, bet jo įmonių  MLAS, Cello Ltd. arba dabartiniai Daniel Hertz S.A. aparatai labai brangūs. Skirtingai nuo P. Qvortrup, M. Levinson aparatūra buvo konstruojama neperžengiant mokslo ribų.
      P. Qvortrup atėjo vėliau, kai rinka buvo įsisotinusi ir perpildyta. Užtai iš prasivėrusio dangaus buvo pradėjusios byrėti legendos apie laidų svarbą, apie maitinimo tinklo švarinimą ir apie kitus mažareikšmius GAS dalykus. Internetas buvo pilnas klastos ir nublizgintų istorijų apie šiltą lempų garsą ir apie tai, kad 1 Wato užtenka muzikai namie atkurti. Pardavėjams super-kaina už primityvų hai-endą patinka, nes suteikia erdvės; egzotinius laidus, maitinimo filtrus, aukso saugiklius, negerų elektromagnetinių laukų sugerėjus ir panašius daiktus galima parduoti už pusę kainyno kainos ir dar liks pragyventi. Tas tinka ir Ongaku su CD-Four.
      Hi-end‘as nenusakoma sąvoka. Mažaserijinė gamyba savaime brangu, daug reikia reklamai, kainuoja brangieji metalai, todėl mažai komponentų turinčio lempinio vientakčio stiprintuvo savikaina susilygina su moderniausio tranzistorinio savikaina. Kitas dalykas, kad pasirinkus seniai pamirštus sprendimus, iš kapo pakilusį vinilą ir lempas, galima sudėlioti haiendinę vilionę.
      (B.d.)

      • This topic was modified 6 months ago by Belas.
    Viewing 1 post (of 1 total)
    • You must be logged in to reply to this topic.