Keli sakiniai apie garso sistemas.
Garso atkūrimo sistemos būna profesionalios ir buitinės. Profesionalios konstruojamos akustikos ir elektronikos mokslo bazėje. Garso kokybės prasme, aukščiausias taškas yra didžiųjų įrašų studijų garso kontrolės kambariuose naudojamos GAS, kur matome techniškai pagrįstus sprendimus akustiškai paruoštuose kambariuose. Profesionalios GAS konstruojamos naudoti sunkiomis sąlygomis, turi būti patikimos, būna sudėtingos, didelių gabaritų ir brangios.
Buitinės garso sistemos skirtos masiniam naudojimui, paprastesnės struktūros, trumpesnio naudojimo laiko, mažesnių gabaritų ir nebrangios. Buitinės prasidėjo nuo lempinių stiprintuvų su plačiajuosčiais garsiakalbiais, nukeliavo iki 1996-ais priimto DIN 45500 standarto reikalavimus atitinkančių tranzistorinių Hi-fi stereo sistemų su kolonėlėmis uždaruose korpusuose. Buitinė aparatūra pagrinde vystėsi ne garso kokybės, bet gabaritų, kainos mažinimo ir kuo didesnių pardavimų kryptimi. Atėjus skaitmeninei erai, įrašų studijos persikėlė į namus, didžiosios studijos nebegalėjo išgyventi, krito didžiųjų garso kontrolės monitorių poreikis, sumažėjo didelio jautrio ŽD garsiakalbių ir kompresinių AD draiverių gamyba. Profesionalią aparatūrą pajėgė konstruoti keli didieji gamintojai, bet rinkos spaudimo neatlaikė ir bankrutavo arba pasitraukė. Buitinės aparatūros rinkoje konkurencija taip pat tapo nepakeliama ir rinkoje įvyko perkrovimas – didieji Japonijos gamintojai ėmė gaminti namų kino įrenginius, vaizdo monitorius, išmaniuosius telefonus, žaidimų įrangą. Nedidelė dalis buitinės garso aparatūros – ypatingai kolonėlės – būna analogiškos profesionaliems monitoriams, bet tai daugiau išimtis iš taisyklės. Konkurenciniam spaudimui rinkoje sumažėjus, atsirado vietos sugrįžti seniems projektams, bet iš šiuolaikinių Klipsch, Tannoy, Yamaha, JBL, Altec anos garso kokybės nesitikėkite; šiuolaikinėse „retro“ stiliaus kolonėlėse kitokie garsiakalbiai, šiuolaikinius juostinius magnetofonus sukūrė dizaineriai, vinilo diskai, lempiniai stiprintuvai daugiau skirti mažiau patyrusiems išsibandyti arba pasipuikuoti.
Objektyvius aparatūros vertinimus išstūmė rinkodara, kai siūloma rinktis klausant. Nepavykus, nupirktos aparatūros „muzikalumo“ siūloma ieškoti brangiais laidais, spygliais po kolonėlėmis. Hi-fi standartas buvo nukreiptas kuo tikroviškesnio stereo įrašų atkūrimo kryptimi, o High-end aparatūros turėtojų zonoje stebime interpretacijas „pagerinti“ įrašą. Kitas šios neapibrėžtos sąvokos ypatumas – kuo didesnė kaina. Išskirčiau dvi sąlygas high-end aparatūrai įsitvirtinti – žmonių turtėjimas ir prastas akustikos bei elektronikos išmanymas.