- This topic has 4 replies, 1 voice, and was last updated April 20, 2023 at 17:01 by
.
-
Posts
-
Prisiminiau dar sovietiniais laikais turėtą lempinį magnetofoną Willi Studer F-36. Tai buvo 1957 metais sukonstruotas, apie 1962 m. gamybos aparatas, kurį iš Šveicarijos parsivežė akademikas Zigmas Januškevičius. Akademikas buvo didelis klasikinės muzikos mylėtojas ir turėjo galimybių lankytis Vakaruose. Dalyvaudavo Ciuriche vykstančiose tarptautinėse kardiologų konferencijose ir iš ten parsiveždavo aparatūros bei įrašų. Teko garbė šį žmogų konsultuoti garso aparatūros srityje. Kai magnetofono galvutės sudilo, akademikas nusprendė klausyti tik plokštelių ir man pasitaikė proga įsigyti F-36.
Willi Studer “36 serija” pradėta gaminti 1951 m., o F-36 buvo pirmasis Revox stereofoninis magnetofonas. Tai 2 takelių pusiau profesionalus magnetofonas: atskiri įrašymo-atkūrimo traktai, trijų Papst variklių Direct-Drive pavara su sinchroniniu vedančiuoju varikliu, linijiniai išėjimai. Įrenginys lempinis, korpuse buvo sumontuotas labai geras 20 cm dydžio plačiajuostis garsiakalbis. Aparatas galėjo dirbti vertikalioje padėtyje, turėjo linijinius išėjimus geresnei garso aparatūrai pajunti.
Man magnetofonas atiteko pilnai veikiantis, bet sudilusiomis galvutėmis ir apdilusiu vedančiuoju velenu. Pavyko gauti 2 takelių Tandberg TD 20A galvutes ir priderinti darbui su lempiniais stiprintuvais.
Dėl vedančiojo veleno sudilimo buvo sumažėję greičiai, bet pagaminau naują variklio ašį, įpresavau vedančiajame variklyje ir greičiai atsistatė. Elektriniai F-36 parametrai buvo atstatyti o gal ir pagerinti. Turėjau puikų profesionalios struktūros magnetofoną plokštelėms įsirašyti.
Anais laikais buvau tyrinėjęs daug gerų magnetofonų. Tėviškės muzikos įrašinėtojai savo buitinius Akai, Sony, Philips atveždavo suderinimui arba remontui ir galiu pasakyti, kad kažkoks geriausias buitinis 4 takelių Akai GX-636 neprilygo 2 takelių lempiniam Revox F-36.
Sekantis žingsnis buvo studijinis ML STM-310 magnetofonas, bet tai jau kita istorija.
Pakilusi magnetofonų banga pažadino kasetinių antrinę rinką, žmonės pradėjo prisiminti ir vėl klausyti seniai pamirštų kompakt-kasečių. Turiu smagių prisiminimų ir kelis magnetofonus, bet man tai tik praeities aidas. Komercinėje pasiutpolkėje aplink magnetofonus nedalyvausiu, bet šie įrenginiai labai įdomūs inžineriškai – magnetofonai jungia mechaninį preciziškumą, sudėtingą elektroniką ir reikalauja ypatingos priežiūros. Už patefonus magnetofonai žymiai sudėtingesni. Kaprizingi, bet labiausiai mane gundantys aparatai, neskaitant kolonėlių, kur susipynusios kelios sritys – akustika, elektronika, psichoakustika.
Revox buvo šveicarų gamintojo Willi Studer prekinis ženklas. Gamino kolonėles, stiprintuvus, patefonus, kasetinius ir CD grotuvus, bet pagrindinis arkliukas buvo juostiniai magnetofonai. Aukščiausią pripažinimą buvo išsikovoję Revox studijiniai juostiniai.
Prisiminimuose apie Kauno Direktorių namų įgarsinimą paminėjau studijinį magnetofoną МЭЗ-102А Ст. Tai buvo pirmasis mano tyrinėtas ir naudotas studijinis aparatas, apie kurį šiais laikais buvo nelengva surasti informacijos. Trumpai pristatysiu šį sovietinį milžiną.
МЭЗ-102А buvo monofoniniai studijiniai aparatai, gaminami Maskvos televizijos ir radijo eksperimentinėje gamykloje nuo 1974 m. Perskaičiau, kad monofoninių buvo pagaminta ~700, o stereofoninių МЭЗ-102А Ст – apie šimtą. Du iš to šimto buvo Kaune: vieną pritaikiau Direktorių namuose, o kitą Kauno Čiurlionio muziejaus muzikos klausymo salėje.
Aparatai tokie sunkūs, kad dviese nepaneši. Svėrė per 100 kg, o ir gabaritai dideli – 89 x 61 x 44 cm. Suvirintas plieno šasi, sunkūs varikliai, modulinė konstrukcija neprilygo vakarietiškiems, bet anų tada nebuvo. МЭЗ-102А Ст sukonstruotas senesnio МЭЗ-101 pagrindais, todėl kinematinė schema buvo gerai patikrinta.
МЭЗ-102А Ст įrašydavo 2 takelius standartinėje 6,3 mm pločio juostelėje 38 arba 19 cm/s greičiais, dažninė buvo 31 – 16000 Hz (+/-3 dB), detonacijos <0,04 ir 0,05 %, dinaminis diapazonas >66/64 dB, iškraipymai <2 % (1 kHz). Namie pas mane anais laikais buvo geresnių parametrų 4 takelių Trio/Kenwood TT-50 juostinis, bet visų sąvybių požiūriu profesionalūs magnetofonai geresni už buitinius. Tik vėliau mano lempinis Villi Studer F-36 galėjo konkuruoti su МЭЗ studijiniais. Atsakymas paprastas – F-36 turėjo pro-aparatų kinematiką ir tai buvo 2 takelių stereo magnetofonas.
Studijinis MЭЗ-102А
Užtikau filmuką, kur apie МЭЗ-102А matyti daugiau.Bičiulis Egis M. paviešino nuorodą, kur įrašytas apsilankymas Kirovo įrašų studijoje. Šnekama apie įrašus į studijinius magnetofonus ir kaip rinkoje randasi vėl madingos “master-juostos”.
Valandos filmuke šneka reikalus išmanantis studijos garso režisierius. Siūlau išklausyti viską, bet neturintiems laiko “master juostų” pirkėjams reikėtų paklausyti įrašą nuo 20 minutės, kur apie tai kalbama.Sakoma, kad yra 3 pagrindiniai studijinių įrašų į juostą tipai:
– pirmoji/tikroji pusės colio juostelėje master-juosta, kuri laikoma “seife”;
– iš tos pirmosios padaromos production kopijos muzikos albumų gamintojams;
– sekančios yra trečiosios komercinės kopijos pusės colio pločio juostoje, iš kurių visokie Dr.head gamina produkciją audiofilams.Kalbant apie senesnių laikų įrašus, “master juostomis” gali būti vadinama kažkokia dešimtoji kopija, nes pas gerą juostų saugotoją juostos turi būti periodiškai perrašomos tarnavimo laikui prailginti.Nuo 22-os minutės pasakojama apie tiražinių kopijų atsiradimą:– iš komercinės 1/2 colio juostos daroma dar viena 1/2 colio kopija;– iš tos ketvirtosios 1/2 colio kopijos signalas eina į kelis 1/4 colių pločio studijinius magnetofonus ir randasi komercinės “master-juostos” standartinio pločio juostoje.Ilgas analoginis kelias iki tų rinkoje nesniai atsiradusių “master juostų” gali būti pragaištingas, nes niekas nesėdės ir visų komercinių “master-juostų” įrašų nepatikrins.
Įdomu kiek albumų galima surinkti juostomis?Toje Kirovo studijoje, tiekiančioje produkciją Dr.Head yra 21 albumas, pagrinde kamerinės ir nedidelių orkestrų muzikos įrašai. Kolekcionieriui tai mizeris, bet garso kokybės prasme, muzika plokštelėse patiria žymiai daugiau streso, nes įrašas keliauja ilgesnį kelią per daugybę elektronikos ir technologinių įrenginių.Filme neminimas tiesioginio į diską įrašymo būdas; šis būtų trumpiausias, “natūraliausias”, brangiai kainuojantis ir slidus. Lyg žaistum rusiška rulete – pasiseks arba ne…
Nuo 33:30 filmuke girdime įrašus iš buitinių daugiajuosčių Wilsonų Maxx 3. Mano klausai buvo skausmo, bet galbūt jums toks garsas patiks?
Kitame filmuke iš Dr.Head taip pat šneka profesionalai. Vienas jų paminėjo, kad šiuo metu į madą atėjusių “master-tape” įrašų asortimente yra maždaug 10 % licencijuotos muzikos, o likę 90 % – piratiniai įrašai. Toje piratinėje vėl 10 % kopijos iš juostų, o 90 % taip vadinamos “master juostos” iš skaitmeninių šaltinių.Manęs nenustebino, galite paklausyti kas filmuke nuo 14-os minutės.Ką tai parodo?Aukštą skaitmeninių įrašų kokybę, žmogaus naivumą ir klausos ribotas galimybes.
- You must be logged in to reply to this topic.