- This topic has 26 replies, 1 voice, and was last updated October 11, 2021 at 14:44 by
.
-
Posts
-
1990 įsivyravo House stiliaus muzika, bet koks tai garsas?
Galime paklausyti House muzikos rinkinį ir tada sugrįžti pažvelgti į 90-ųjų įrašų studijas. Aišku, kad tokiai muzikai sukurti ir įrašyti didžiųjų studijų nereikia.Pasidomėjau kas buvo ryškiausi House atlikėjai. Platybėse geriausiais paminėti Claptone, Lane 8, Elderbrook, Tchami, SNBRN, Justin Martin, Golden Features, Chris Lake, Tourist, TÂCHES, Kyle Watson, Justin Jay, CamelPhat, FISHER, Lee Burridge, Walker & Royce, Sonny Fodera, Nora En Pure, Peggy Gou…
Daug tų geriausių buvote girdėję?
Iš šio sąrašo buvau klausęs 2 atlikėjus. Gal reikėjo gimti 1975-ais, gal ne Lietuvoje?..
Įrašų studijų 1990-ieji: nuo aparatūros prie PĮ.
Kol mintis sudėsiu į tekstą, rekomenduoju perskaityti trumpą įvadą.
1990-ieji profesionalioms įrašų studijoms buvo sunkus dešimtmetis. Rinka buvo perpildyta, kainos krito, o mažosios namų įrašų studijos, įsikūrusios viename kambaryje siūlė tai, ko reikėjo to laikmečio muzikantams. Žinoma, kalbame apie populiariąją muziką.
House, Eurodance, Punk, Techno, Hip-hop, Rap muzikai pagrindas yra elektronikos bei programinės įrangos pasiekimai, o didelių įrašų studijų nebereikia. Įrašus galima pagaminti pigiai, maža kaina pritraukia jaunimą ir prasideda spirale aukštyn einantis lavininis procesas. Didžiosios studijos galėtų pagerinti elektroninės muzikos įrašų kokybę, bet bizniui reikia kitko – masiškumas yra pelno generatorius!Iki dešimtmečio pabaigos CD pardavimai augo, bet atsiradusi muzikos failų pasiūla išprovokavo muzikos įrašų pardavimo lėtėjimą. Elektroninė muzika įsitvirtino taip stipriai, kad roko grupių įrašymas buvo greičiau išimtis. Nebereikėjo profesionalių studijų didžiųjų muzikantų patalpų, nes elektroninei muzikai užteko nedidelės būdelės dainuojančiam ir garso operatoriaus už pulto.
9-ajame dešimtmetyje įvyko įrašų kompanijų ir profesionalių įrašų studijų konsolidacija, aparatūros gamintojų dėmesys buvo sutelktas į namų studijoms reikalingų įrenginių gamybą, o skaitmeninės technologijos tą procesą spartino. Skaitmeninės eros pradžioje svarbiausios buvo aparatūrinės realizacijos, bet 9-ąjame vis daugiau įtakos darė DAW (Digital Audio Workstation) programų paketai.
Galima sakyti, kad 1990-ųjų pabaiga yra revoliucinių pasikeitimų pradžia, kai per kelis metus pasikeitė įrašų studijų sektorius, o kartu visa muzikos įrašų industrija. Rinka laikėsi ir augo dėl CD, bet atsirado nauji veiksniai: personaliniai kompiuteriai su specialiomis programomis ėmė stabdyti specializuotų skaitmeninių ir analoginių studijinių įrenginių kūrimą. Prie to reikšmingai prisidėjo nelegalus skaitmeninių įrašų kopijavimas ir dalijimasis internetu. Vienintelė didžiųjų įrašų studijų naujovė buvo tai, kad studijų kolektyvus papildė Pro-Tools programas išmanantys specialistai.
DAW yra šiuolaikinių namų garso įrašų studijų pagrindasPažvelkime į muzikos įrašų industriją.
1999-ais buvo pasiekta pardavimų viršūnė. Per visą įrašų istoriją daugiausia muzikos turime CD formate. Savo galvas kedena strymintojai, šnekėdami apie muzikos failų pergalę, bet faktai rodo, kad internetinė muzika pasiekusi tik dalį CD sėkmės. Net iš mirties prisikėlusios vinilo industrijos pelnas didesnis už muzikos failų kuriamą pelną. LP gerbėjai taip pat neturi kuo labai džiaugtis – įrašų kokybė, patogumas, LP pramonės pelnas negali konkuruoti su CD. Situacija gali pasikeisti, bet iki 2019-ųjų įrašų pramonės pasiekimai buvo tokie:
Įrašų formatų dinamika pavaizduota čia.Populiarioji muzika 90-aisiais nuslydo į elektroniką, muzikai kurti plačiai buvo naudojami MIDI instrumentai ir semplai, todėl įrašų studijų nebereikėjo. Studijos buvo nepelningos, todėl parduodamos, užsidarė arba tapo didesniųjų filialais. Vienos pavirto dantistų klinikomis (Chipping Norton Studio), kitose buvo įrengti butai (Wessex Studios) arba kontoros. Įrašų studijų projektuotojas Philip Newell iš Londono išvyko 1990-ųjų pradžioje, nes žinojo, kad tuo metu vien tik Londone buvo parduodama 60 įrašų studijų.
1990-ajame dešimtmetyje buvo daug primityvios muzikos, o tokie stiliai kaip Drum and Bass arba UK Garage pasidarė madingi ir pelningi. Tokią muziką patogiau kurti namų studijoje.
Esu skaitęs, kad P. Kolinsas iš Genesis yra sakęs, kad 1999-ais patefonų buvo parduota daugiau negu gitarų. Tai svarbu, nes muzikos instrumentų pardavimo tendencijos parodo tam tikrų muzikinių žanrų populiarumą.
Nuo 1950-ųjų vidurio gitaros sudarė didelę vartojimo prekių dalį, nes rokenrolo, o vėliau ir roko muzikos populiarumas augo. Masinė slinktis link skaitmeninių technologijų išpopuliarino elektroninę muziką, kuriai įprastų įrašų studijų nebereikėjo. Technologijos įtakoja praktiką, o praktika gali paveikti rinką. Drįstu sakyti, kad skaitmeninės technologijos stipriai paveikė muzikinės produkcijos estetiką ir tai turėjo didelę įtaką 90-ojo dešimtmečio populiariajai muzikai. Kartais kyla dar radikalesnės mintys – kaži kiek liko muzikos, jei šiuolaikiniams “muzikantams” nereikia turėti muzikos instrumentų, nereikia mokėti groti, nereikia pažinti natų ir žinoti muzikos pagrindų? Šiuolaikinės pop-muzikos kūrėjas arba “muzikantas” galima neturėti muzikinės klausos, neatskirti obojaus nuo klarneto, nemokėti užrašyti partitūrų arba surengti koncertą, bet būti populiariausių “muzikantų” sąrašuose! Suprantu, kad elektroninei muzikai reikia specifinių žinių, saujos talento ir žiupsnio sėkmės, bet be kabučių “muzikantas” užrašyti aš nebegaliu. Šiuolaikinę muziką reikia vadinti kitaip – gal “muzakas” būtų tinkamas žodis?Muzika galima vadinti tokią, kaip T. Makačino Pašauki mane arba panašią.
O čia būtų šiuolaikinis muzakas: Shy FX – Balaclava feat. MC Spyda, D Double E & Frisco.
Jei 16-kai tūkstančių kūrinį klausiusių “patiko” ir tik 232 – ne, reiškia emocijas turiu pasilikti sau.
VergvoktreIšklausiau puikią LRT laidą Pakartot, kurioje šį kartą Domantas Razauskas pakvietė žmones, galinčius papasakoti apie Vilniaus plokštelių studiją. Formalus 80-mečio paminėjimas galėjo būti nuobodus, bet vedantysis pakvietė puikius žmones – Zinaidą Nutautaitę-Indrikonienę (Zinutę), ilgametį garso režisierių Rimantą Motiejūną, mano bičiulį Vilių Kerą… ir aš nebegalėjau atsitraukti.
Rekomenduoju skirti akademinę valandą pabūti su Tėviškės muzikos įrašų profesionalais. Įrašą surasite LRT mediatekoje čia. Kartais iš Mediatekos nebūna garso, bet tada įsijungiu kitą naršyklę ir galiu klausyti garsą.
Apie Vilniaus plokštelių įrašų studiją pasišnekėjome su Rimantu Motiejūnu. Paklausiau apie Tannoy M1000 Super Red monitorius, kuriuos esu matęs senose nuotraukose. Gerai prisimenu, kai Maskvos Связь-80 parodoje klausiau tuos naujausius didžiuosius monitorius ir man labai jie patiko. Žinojau, kad po parodos buvo nupirkti keli komplektai TSRS muzikos įrašų studijoms, o Rimantas M. patvirtino, kad didieji Tannoy Vilniaus plokštelių įrašų studijoje atsirado būtent anais metais. Rimantas taip pat papasakojo, kad daug studijinių įranginių buvo išparceliuota, bet Tannoy monitoriai išlikę ir stovi kažkur salės gale nenaudojami. Laikai pasikeitę, jaunimas mėgsta naujas technologijas, įrašams naudojamos specialios programos, nebeliko didžiųjų garso kontrolės kambarių su monitoriais sienoje…
Archyvinė nuotrauka, kurioje Rimantas Motiejūnas ir Tannoy M1000 Super Red garso monitorius.
- You must be logged in to reply to this topic.