Forum Replies Created
-
AuthorPosts
-
Deja, muzikos pramonei CD sudavė skaudų smūgį – 1980-aisiais niekas negalėjo žinoti, kad namų kompiuteriu bus galima pigiai nukopijuoti diskelius. Neišgelbėjo ir naujesni lazerinių diskelių standartai, nes bet kokią skaitmeninę apsaugą galima nulaužti.
Manau pirmas tikras smūgis buvo vokiečių sugalvota idėja muziką rašyti į magnetinę juostą, technologiją, kurią verslininkai ištobulino iki juostų ir kasečių ir aparatūros joms naudoti namuose. Galima sakyti, piratinę pandoros skrynią atvėrė būtent tai – pirmieji formatai, prieinami buitiniam vartotojui, kurių pagalba tapo galima kopijuoti muziką tiesiog namuose. CD-R, kasečių skaitmeninis pakaitalas (irgi lengvai namuose įrašomas), nemanau kad turėjo tiek vėliau įtakos, kiek atsiradusi galimybė muziką pasiimti iš interneto nemokamai /kad ir nelegaliai/ ir net nepakilus nuo kėdės. Galbūt daug lietuvių piratavo ir piratauja dėl elementaraus lėšų trūkumo, tačiau tą darė (ypač prieš stream servisų atsiradimą) ir daugybė pasiturinčių vakariečių vien dėl patogumo – keli “klikai”, ir muziką jau groja. Kad ir dabar sumažėjo piratavimas servisams atsiradus, kiek žinau nuo jų tiek leidybinės kompanijos tiek atlikėjai daug neuždirba, ir per daug nesidžiaugiama tuo kaip “geru” pakaitalu pelningesnėms fizinėms laikmenoms. Tad sakyčiau pagrindinė vinis į muzikos industrijos (pelnas mažėja! :)) kaip didžiulių pinigų šaltinio karstą buvo galimybė kopijuoti pačiam, kuri vis darėsi kokybiškesnė ir prieinamesnė. O kitas dalykas, taip pagalvojus, jie daug potencialių pinigų praleido dar X dešimtmetyje, kada kad ir pas mumis Lietuvoje dauguma rinkos sudarė piratiniai pigūs įrašai. Jei vakarų didieji būtų susipratę čia ir dabar steigti padalinius ir gaminti nebrangius originalius leidinius šiai rinkai, galėjo pakeisti didelę piratinės rinkos dalį savo adekvačiai šiam regionui įkainuota produkcija ir visvien uždirbti.
“Apsaugos”, kaip rodo faktai, buvo didelis pinigų švaistymas, nes iki dabar dar nei viena iš tų technologijų (jas užsakiusiems kainavusių daug) nepasiteisino niekaip ir norinčių kopijuoti nesustabdė.
Visgi, iš esmės šią industriją visgi labiausiai pakirto paplitęs internetas, kaip ir visas kitas, kurių prekė buvo informacija. Kai informacija tampa visiems labai lengvai gaunama, tai nebėra objektas kurį lengva parduoti kaip kad seniau. Dėl tos pat priežasties žmonės atsisako popierinių laikraščių, atlasų ir enciklopedijų. Nes visa tai galima be vargo rasti per google, ir tik nedaugeliui vis dar reikalinga popierinė versija.
Tokiomis aplinkybėmis sakyčiau gan logiškas muzikos įrašų industrijos sprendimas daugybe apie vinilo atgimimą skelbiančių straipsnių (pastarąjį dešimtmetį) bei apeliuojant į potencialių pirkėjų jausmus (kuriama šilto, “tikresnio” garso idėja, nostalgijos (vyresniai kartai) kėlimas) gaivinti seniau nurašytą formatą – eilinis pirkėjas nepasigamins namie plokštelės kopijos, todėl tikrai pirks ją, dažnas ir tik naujas – kažkas trina rankas dėl to, nes iš kitos pusės žiūrint, CD pardavimai vis krenta, todėl bet koks pakaitalas jiems yra geras šiaudas pradėjus grimzti.Bet tada peršasi palyginimas elektroninių knygų vs paprastų knygų – ar svarbiau laikyti popierinę knygą rankose, ar įsisavinti informaciją, esančią joje. Man svarbiau informacija.
Taip, panaši situacija. Na, jei skaityt grynai dėl malonumo (ne techninę ar mokslo tikslams reikalingą literaturą), tai man priimtinas tik popierinis variantas.
Kad servisai siūlo vieną variantą albumo man yra daugiau privalumas, nei trūkumas, nes servisas užtikrina, kad išrinktas geriausias variantas, o perkant CD ar LP ir, nežinant leidimo ypatumų, galima nusipirkti netikusį variantą.
Teoriškai galėtų būti teisinga, praktiškai, vidutinis klausytojas nenaudoja geros aparatūros ir į tą vidutinį servisai paprastai ir taikosi – ima vėliausią remasterį, leidėjai greičiausiai taip pat pateikia tokį variantą. Na, bet tai dar ir supratimo kas yra blogai ar gerai reikalas. Yra daug jaunesnių kartų žmonių, kurie pripratę prie sukompresuoto, mažą dinaminį diapazoną turinčio garso, ir jiems taip girdėti visą muziką yra labai priimtinai ir tiesiog normalu. Aš šiuo atveju nebūdamas senas prie tų senų, nes man gerai neskamba kai iš seno įrašo “valomi” triuškmai pažeidžiant originalų skambesį ir kai garsas kompresuojamas kad skambėtų kaip šiuolaikinė produkcija. Jau vien dėl to niekad nesirinkčiau streaming’o – nes man nuo tokių dalykų priklauso, kiek malonu ar nemalonu klausyti muziką. Jei ir turinys geras, netinkamai pateiktas – ne toks skanus. Jei norėčiau klausyti failų, tai kopijuočiau nuo tinkamų CD arba tektų piratauti.
Na bet galima sakyti kad tiesiog išsiknisinėju, nes dauguma pasaulio melomanų į visą tai nekreipia dėmesio. Ir gerai – kuo mažiau girdi ko nereikia, tuo gyvenimas paprastesnis ir malonesnis.
kas trukdo mėgautis jais (pilnais albumais, visa diskografija) per, tarkim, Tidal?
Netrukdo gal ir niekas, tačiau yra tam tikrų priežasčių, kodėl CD yra objektyviai geriau. Visų pirma, tai jau paminėtas popierinės albumo dalies pavartymas – manau tai yra proceso dalis – yra albumų, kurių viršeliai padaryti išties stengiantis, būna kai kada dar ir koks nors tekstas paskaitymui (liner notes) – failai to nelabai gali suteikti. Na galima susirasti internete skenus (jei juos kas nors padarė), tačiau tai papildomas vargas ir nelabai pakeičia galimybės palaikyti tikrą daiktą rankose.
Juk koks skirtumas ar klausysi CD ar to paties atlikėjo FLAC’a, kuris bitas i bitą identiškas CD, jeigu garso kokybe tokia pati?
Tačiau servisai (bent kiek žinau) tesiūlo vieną variantą to pačio albumo, o kiekvienas senesnis, žymesnis albumas paprastai turi ne vieną skirtingai skambantį variantą – pirmus leidimus kurie dažnai ne iš tų pat šaltinių skaitmeninti, bei įvairius remasteringus, kurie taip pat nėra lygūs vienas kitam – vieni geriau pavykę, kiti daug kieno nuomone tik pablogėjimas. Perkant CD, galima (jei yra noro ir laiko) pasiskaityti ir išsirinkti tą geriausią, ar jei albumas labai patinka, net įsigyti kelis skirtingus leidimus ir pačiam nuspresti kuris geriausiai skamba. Ir tie skirtumai dažnai būna pakankamai dideli, kad ir ant labai nebrangios aparatūros girdisi. Aišku jei tiesiog norisi muzikos kaip fono, tai failai gal ir išties racionalesnis variantas – susiprogramuoji kelioms valandoms į priekį grojaraštį ir kiek reikia nepertraukiamai groja.
Dar apie Bitlus – tas pats White Album (Deluxe Edition) yra Tidal’e masters kokybės (MQA)
Aukštesnė įrašo rezoliucija dar negarantuoja, kad tai geriausiai skambantis jo variantas.
Man CD ar LP klausymas yra tarsi mini gurmaniška šventė (kaip ėjimas i restoraną suvalgyti mėgstamą steiką). Pvz., savaitgalį, kai yra laiko, užsidedu savo mėgstamus CD ar plokšteles, dažnai ir tas, kurios dešimtis kartu perklausytos skaitmenos pavidalu.
Suprantama. Jei tarkim darbo vietoje klausyti muzikos galimybė yra, streaming dėl suprantamų priežasčių ten patogiausias variantas, tuo tarpu klausant namų sąlygomis viskas paprasčiau, kolekcija (jei ji yra) po ranka. Kadangi muzikos klausausi tik namie, tai galima sakyti steiką sau leidžiu valgyti kiekvieną kartą. Pats nenaudoju streaming’o, nes man nėra jam poreikio, pilnaverčiam klausymui užsidedu fizinius formatus, o naujos muzikos paieškoms pasitarnauja youtube, kur garso kokybė nėra gera, bet užtat yra begalė įvairiausios muzikos kurią galima pabandymui paklausyti, ir jei atrodo verta vietos fonotekoje, ir įsigyti kokybiškame variante.
-
AuthorPosts