- This topic has 10 replies, 1 voice, and was last updated October 21, 2026 at 16:20 by
.
-
Posts
-
Prisiminiau dar sovietiniais laikais turėtą lempinį magnetofoną Willi Studer F-36. Tai buvo 1957 metais sukonstruotas, apie 1962 m. gamybos aparatas, kurį iš Šveicarijos parsivežė akademikas Zigmas Januškevičius. Akademikas buvo didelis klasikinės muzikos mylėtojas ir turėjo galimybių lankytis Vakaruose. Dalyvaudavo Ciuriche vykstančiose tarptautinėse kardiologų konferencijose ir iš ten parsiveždavo aparatūros bei įrašų. Teko garbė šį žmogų konsultuoti garso aparatūros srityje. Kai magnetofono galvutės sudilo, akademikas nusprendė klausyti tik plokštelių ir man pasitaikė proga įsigyti F-36.
Willi Studer “36 serija” pradėta gaminti 1951 m., o F-36 buvo pirmasis Revox stereofoninis magnetofonas. Tai 2 takelių pusiau profesionalus magnetofonas: atskiri įrašymo-atkūrimo traktai, trijų Papst variklių Direct-Drive pavara su sinchroniniu vedančiuoju varikliu, linijiniai išėjimai. Įrenginys lempinis, korpuse buvo sumontuotas labai geras 20 cm dydžio plačiajuostis garsiakalbis. Aparatas galėjo dirbti vertikalioje padėtyje, turėjo linijinius išėjimus geresnei garso aparatūrai pajunti.
Man magnetofonas atiteko pilnai veikiantis, bet sudilusiomis galvutėmis ir apdilusiu vedančiuoju velenu. Pavyko gauti 2 takelių Tandberg TD 20A galvutes ir priderinti darbui su lempiniais stiprintuvais.
Dėl vedančiojo veleno sudilimo buvo sumažėję greičiai, bet pagaminau naują variklio ašį, įpresavau vedančiajame variklyje ir greičiai atsistatė. Elektriniai F-36 parametrai buvo atstatyti o gal ir pagerinti. Turėjau puikų profesionalios struktūros magnetofoną plokštelėms įsirašyti.
Anais laikais buvau tyrinėjęs daug gerų magnetofonų. Tėviškės muzikos įrašinėtojai savo buitinius Akai, Sony, Philips atveždavo suderinimui arba remontui ir galiu pasakyti, kad kažkoks geriausias buitinis 4 takelių Akai GX-636 neprilygo 2 takelių lempiniam Revox F-36.
Sekantis žingsnis buvo studijinis ML STM-310 magnetofonas, bet tai jau kita istorija.
Pakilusi magnetofonų banga pažadino kasetinių antrinę rinką, žmonės pradėjo prisiminti ir vėl klausyti seniai pamirštų kompakt-kasečių. Turiu smagių prisiminimų ir kelis magnetofonus, bet man tai tik praeities aidas. Komercinėje pasiutpolkėje aplink magnetofonus nedalyvausiu, bet šie įrenginiai labai įdomūs inžineriškai – magnetofonai jungia mechaninį preciziškumą, sudėtingą elektroniką ir reikalauja ypatingos priežiūros. Už patefonus magnetofonai žymiai sudėtingesni. Kaprizingi, bet labiausiai mane gundantys aparatai, neskaitant kolonėlių, kur susipynusios kelios sritys – akustika, elektronika, psichoakustika.
Revox buvo šveicarų gamintojo Willi Studer prekinis ženklas. Gamino kolonėles, stiprintuvus, patefonus, kasetinius ir CD grotuvus, bet pagrindinis arkliukas buvo juostiniai magnetofonai. Aukščiausią pripažinimą buvo išsikovoję Revox studijiniai juostiniai.
Prisiminimuose apie Kauno Direktorių namų įgarsinimą paminėjau studijinį magnetofoną МЭЗ-102А Ст. Tai buvo pirmasis mano tyrinėtas ir naudotas studijinis aparatas, apie kurį šiais laikais buvo nelengva surasti informacijos. Trumpai pristatysiu šį sovietinį milžiną.
МЭЗ-102А buvo monofoniniai studijiniai aparatai, gaminami Maskvos televizijos ir radijo eksperimentinėje gamykloje nuo 1974 m. Perskaičiau, kad monofoninių buvo pagaminta ~700, o stereofoninių МЭЗ-102А Ст – apie šimtą. Du iš to šimto buvo Kaune: vieną pritaikiau Direktorių namuose, o kitą Kauno Čiurlionio muziejaus muzikos klausymo salėje.
Aparatai tokie sunkūs, kad dviese nepaneši. Svėrė per 100 kg, o ir gabaritai dideli – 89 x 61 x 44 cm. Suvirintas plieno šasi, sunkūs varikliai, modulinė konstrukcija neprilygo vakarietiškiems, bet anų tada nebuvo. МЭЗ-102А Ст sukonstruotas senesnio МЭЗ-101 pagrindais, todėl kinematinė schema buvo gerai patikrinta.
МЭЗ-102А Ст įrašydavo 2 takelius standartinėje 6,3 mm pločio juostelėje 38 arba 19 cm/s greičiais, dažninė buvo 31 – 16000 Hz (+/-3 dB), detonacijos <0,04 ir 0,05 %, dinaminis diapazonas >66/64 dB, iškraipymai <2 % (1 kHz). Namie pas mane anais laikais buvo geresnių parametrų 4 takelių Trio/Kenwood TT-50 juostinis, bet visų sąvybių požiūriu profesionalūs magnetofonai geresni už buitinius. Tik vėliau mano lempinis Villi Studer F-36 galėjo konkuruoti su МЭЗ studijiniais. Atsakymas paprastas – F-36 turėjo pro-aparatų kinematiką ir tai buvo 2 takelių stereo magnetofonas.
Studijinis MЭЗ-102А
Užtikau filmuką, kur apie МЭЗ-102А matyti daugiau.Bičiulis Egis M. paviešino nuorodą, kur įrašytas apsilankymas Kirovo įrašų studijoje. Šnekama apie įrašus į studijinius magnetofonus ir kaip rinkoje randasi vėl madingos “master-juostos”.
Valandos filmuke šneka reikalus išmanantis studijos garso režisierius. Siūlau išklausyti viską, bet neturintiems laiko “master juostų” pirkėjams reikėtų paklausyti įrašą nuo 20 minutės, kur apie tai kalbama.Sakoma, kad yra 3 pagrindiniai studijinių įrašų į juostą tipai:
– pirmoji/tikroji pusės colio juostelėje master-juosta, kuri laikoma “seife”;
– iš tos pirmosios padaromos production kopijos muzikos albumų gamintojams;
– sekančios yra trečiosios komercinės kopijos pusės colio pločio juostoje, iš kurių visokie Dr.head gamina produkciją audiofilams.Kalbant apie senesnių laikų įrašus, “master juostomis” gali būti vadinama kažkokia dešimtoji kopija, nes pas gerą juostų saugotoją juostos turi būti periodiškai perrašomos tarnavimo laikui prailginti.Nuo 22-os minutės pasakojama apie tiražinių kopijų atsiradimą:– iš komercinės 1/2 colio juostos daroma dar viena 1/2 colio kopija;– iš tos ketvirtosios 1/2 colio kopijos signalas eina į kelis 1/4 colių pločio studijinius magnetofonus ir randasi komercinės “master-juostos” standartinio pločio juostoje.Ilgas analoginis kelias iki tų rinkoje nesniai atsiradusių “master juostų” gali būti pragaištingas, nes niekas nesėdės ir visų komercinių “master-juostų” įrašų nepatikrins.
Įdomu kiek albumų galima surinkti juostomis?Toje Kirovo studijoje, tiekiančioje produkciją Dr.Head yra 21 albumas, pagrinde kamerinės ir nedidelių orkestrų muzikos įrašai. Kolekcionieriui tai mizeris, bet garso kokybės prasme, muzika plokštelėse patiria žymiai daugiau streso, nes įrašas keliauja ilgesnį kelią per daugybę elektronikos ir technologinių įrenginių.Filme neminimas tiesioginio į diską įrašymo būdas; šis būtų trumpiausias, “natūraliausias”, brangiai kainuojantis ir slidus. Lyg žaistum rusiška rulete – pasiseks arba ne…
Nuo 33:30 filmuke girdime įrašus iš buitinių daugiajuosčių kolonėlių Wilsonų Maxx 3. Mano klausai buvo skausmo, bet galbūt jums toks garsas patiks?
Kitame filmuke iš Dr.Head taip pat šneka profesionalai. Vienas jų paminėjo, kad šiuo metu į madą atėjusių “master-tape” įrašų asortimente yra maždaug 10 % licencijuotos muzikos, o likę 90 % – piratiniai įrašai. Toje piratinėje vėl 10 % kopijos iš juostų, o 90 % taip vadinamos “master juostos” iš skaitmeninių šaltinių.Manęs nenustebino, galite paklausyti kas filmuke nuo 14-os minutės.Ką tai parodo?Aukštą skaitmeninių įrašų kokybę, žmogaus naivumą ir klausos ribotas galimybes.Apie juostinius magnetofonus, techninę raidą ir mano patirtį.
Gramofono forume 2019-ais buvau parašęs apie savo magnetofonus, bet tada Lietuvos audiofilams rūpėjo į madą sugrįžtantys patefonai. Dabar magnetofonų renesansas, todėl dar kartą sugrįžau parašyti apžvalgą apie studijinius juostinius.Šiandien pirmoji apžvalgos dalis, o vėliau pristatysiu populiariausius studijinius. Paminėsiu rečiau sutinkamų juostinių gamintojus, parašysiu kokius studijinius juostinius turėjau ir nukeliausime į skaitmeninį garso įrašymą magnetinėje juostelėje.
— ” —
Studijiniai magnetofonai geriausiai atspindi juostinių magnetofonų progresą. Šios apžvalgos dėmesio centre – profesionalių juostinių magnetofonų technikos raida, daugiausia dėmesio skiriant dviejų takelių stereofoniniams aparatams. Ilgai džiaugiausi pusiau-profesionaliu Willi Studer/Revox F36 2 takelių lempiniu magnetofonų – vėlesnio studijinio Revox G36 pirmtaku. Nuo 1981 metų mano aparatūros lentynoje 2 takelių studijinis STM-310 ir šis formatas dabar yra daugelio audiofilų troškimas.Juostiniai magnetofonai šiandien daugeliui tėra praeities technika. Jaunesnei kartai jie dažniau siejasi su muziejumi ar senais kino filmais, tačiau mano kartai tai buvo laikmetis, kai muziką reikėjo ne atsisiųsti, o surasti, įrašyti ir išsaugoti. Pop muzikos naujienas pavykdavo sužinoti iš „Radio Luxembourg“ viduriniosiomis bangomis, bet The Beatles, Rolling Stones, Who ar Cream albumus fonotekai norėjau įsirašyti iš amerikoniškų plokštelių.Per daugelį metų teko pažinti įvairiausių magnetofonų – nuo paprastų buitinių iki profesionalių studijinių. Vienus remontavau, kitus tobulinau, trečius tiesiog ilgai naudojau ir lyginau tarpusavyje. Kiekvienas jų paliko savą pėdsaką. Kai 4 takelių buitinius pakeičiau 2 takelių pro-magnetofonais, reikėjo iš naujo formuoti fonoteką. Čia du dalykai viename – vargas pradėti ir malonumas judėti aukštyn!Vienas aparatas atmintyje užima ypatingą vietą. Tai Revox F36 – dviejų takelių lempinis magnetofonas, kurį įsigijau iš akademiko Zigmo Januškevičiaus. Akademikas buvo didelis klasikinės muzikos mėgėjas. Dalyvaudamas tarptautinėse kardiologų konferencijose Ciuriche, jis rasdavo laiko ne tik mokslui, bet ir apsilankymui garso aparatūros bei muzikos įrašų parduotuvėse. Kai dėl susidėvėjusių galvučių Revox nebegalėjo dirbti kaip naujas, akademikas nusprendė likti prie vinilinių plokštelių. Teko garbė šį žmogų konsultuoti garso aparatūros srityje ir aš pasinaudojau galimybe pirmąjį Revox serijoje stereo buitinį magnetofoną įsigyti. Pavyko gauti Tandberg TD 20A 2 takelių galvutes ir priderinti darbui su lempiniais stiprintuvais. Atkūrus mechanikos parametrus ir kruopščiai sureguliavus aparatą, paaiškėjo tai, ko nesitikėjau – daugiau kaip dešimtmečiu senesnis, pusiau profesionalus Revox muziką įrašydavo ir atkurdavo geriau negu anksčiau naudotas aukštos klasės, 4 takelių japoniškas TRIO (Kenwood) TT-50 juostinis priedėlis. Galutinai supratau, kad garso kokybę lemia ne vien pagaminimo metai ar reklaminiai katalogai, bet „konstrukcijos inžinerinė filosofija“. Žinoma, dalį pranašumo lėmė ir dviejų takelių įrašymo formatas, tačiau F36 mechanikos bei elektronikos konstrukcija paliko ne mažesnį įspūdį.Mano kelyje buvo daugiau magnetofonų – sovietinis buitinis Маяк-001, amerikoniškas Concord Mk IV, studijiniai МЭЗ-102А Ст ir iki šiol lentynoje esantis Mechlabor STM-310. Sovietų laikais magnetofonais aprūpindavau kelis „pogrindinius“ įrašų platintojus, prižiūrėdavau ir remontuodavau jų juostinius. Akai buvo populiariausi, bet teko „operuoti“ Sony, Philips, Tandberg R2R priedėlius.Nuotraukoje keli mano jaunystės R2R:
Magnetofonų parametrus surinkti lengviau, bet kataloguose retai pamatydavome kainas. Ypatingai sunku būdavo rasti pro-aparatūros kainynus. Jei apie studijinius magnetofonus, tai kaina priklausydavo nuo komplektacijos, o ten džiunglės – studijiniai būdavo su stalais, mono, stereo, pritaikyti naudoti siaurą arba plačią juostelę… Kaina priklausė nuo gamybos metų, šalys-gamintojos patyrė finansinių krizių, sunku buvo rasti, pvz. Šveicarjos frankų ir dolerio santykį kažkurio studijinio Studer gamybos metais.Parametrai priklauso nuo testavimo juostelės, tačiau kataloguose duomenų apie testavimo juostelę daniausiai nebūdavo. Gauti aptarnavimo instrukcijas (Service manual) nevisad pavykdavo, todėl mano duomenų lentelėse bus tuščių laukelių.Telefunken
Per mažiau nei trisdešimt metų Telefunken profesionalūs magnetofonai nuėjo kelią nuo lempinio M5 iki mikroprocesoriumi valdomo M20. Ši evoliucija puikiai atspindi analoginio garso technikos brandą prieš prasidedant skaitmeninei erai.Žemiau lentelėje pagrindiniai Telefunken magnetofonų parametrai. Pokyčiai atspindi analoginių studijinių magnetofonų techninę brandą paskutiniais dešimtmečiais prieš žengiant į skaitmeninių įrašų erą. Kadangi buvo gaminamos įvairios modifikacijos (M10, M10A, M15A, M15A-C ir kt.), skirtinguose Telefunken kataloguose pateikiami duomenys gali nežymiai skirtis nuo lentelėje nurodytų reikšmių.
* Be triukšmo slopinimo sistemų.
** Kainos pateiktos apytikslės, nes priklausė nuo komplektacijos (takelių skaičius, stovas, stiprintuvų blokai, nuotolinis valdymas, pasirenkami greičiai ir kt.).
Pastaba. Dažninės charakteristikos pateiktos pagal gamintojų katalogus ir to laikotarpio DIN matavimo metodiką; skirtingų modifikacijų bei naudojamų etaloninių juostų duomenys gali nežymiai skirtis.Pokyčiai atspindi analoginių studijinių magnetofonų techninę brandą paskutiniais dešimtmečiais prieš žengiant į skaitmeninių įrašų erą. Kadangi buvo gaminamos įvairios modifikacijos (M10, M10A, M15A, M15A-C ir kt.), skirtinguose Telefunken kataloguose pateikiami duomenys gali nežymiai skirtis nuo lentelėje nurodytų reikšmių.
Profesionalių studijinių magnetofonų istorijoje Telefunken vardas užima ypatingą vietą. Per tris dešimtmečius buvo sukurta keletas modelių, tapusių Europos radijo ir įrašų studijų etalonais.
Trumpai apžvelkime keturias svarbiausias jų kartas.M5 (1954) buvo pirmasis pokario Telefunken profesionalus magnetofonas, žymintis naujos kartos studijinių aparatų pradžią. Daugiausia buvo naudojami monofoniniai M5, tačiau buvo gaminama ir stereofoninė šio magnetofono versija. M5 išsiskyrė masyvia trijų variklių mechanika, moduline elektronika ir išskirtiniu patikimumu. M5 buvo sukurtas kasdieniam darbui radijo studijose. Tais laikais garsioje Deutsche Grammophon įrašų studijoje taip pat buvo naudojami M5. Daugelis konstrukcinių sprendimų vėliau buvo panaudoti kuriant M10.
M10 (1957) tapo vienu žinomiausių Europos radijo studijų magnetofonų. Tiksli mechanika, patikima transporto sistema ir puikūs techniniai parametrai lėmė, kad šis modelis dešimtmečius buvo laikomas etalonu. Iki šiol nemažai restauruotų M10 sėkmingai naudojami archyvinių įrašų atkūrimui. Pirmieji M10 buvo lempiniai. Juos pakeitęs M10A jau turėjo tranzistorinę elektroniką, tačiau išlaikė daugelį sėkmingų M10 mechaninių sprendimų.
M15 pasirodė 1971-aisiais ir žymėjo naują Telefunken profesionalių magnetofonų kartą. Tranzistorinė elektronika, patobulinta juostos transporto sistema ir modulinė konstrukcija užtikrino stabilų darbą bei aukštus techninius parametrus. Šis modelis buvo plačiai naudojamas radijo ir garso įrašų studijose.
M20 (1980) buvo analoginės Telefunken eros kulminacija. Mikroprocesorinis valdymas, elektroninė juostos įtempimo kontrolė ir pažangiausia to meto elektronika leido pasiekti išskirtinį tikslumą. M20 tapo vienu paskutinių aukštos klasės analoginių Telefunken studijinių magnetofonų, sukurtų skaitmeninei įrašymo technikai jau pradedant įsitvirtinti profesionaliose studijose.
Studer
1951 m. šveicarų inžinieriaus Willi Studer įkurta įmonė pradėjo profesionalių magnetofonų gamybą Studer vardu, o buitinės ir pusiau profesionalios aparatūros rinkai sukūrė gerai žinomą Revox prekinį ženklą. Nors šie pavadinimai dažnai minimi atskirai, juos sieja tas pats konstruktorius, ta pati inžinerinė mokykla ir ta pati gamykla.
Vienas žinomiausių ankstyvosios Revox šeimos magnetofonų buvo lempinis G36, pratęsęs Willi Studer sukurtų F36 serijos aparatų raidą. Daugelyje šalių jis buvo žinomas ir kaip Willi Studer G36, todėl iki šiol abu pavadinimai sutinkami greta. Jei Telefunken profesionalūs magnetofonai išgarsėjo novatoriškais techniniais sprendimais ir reikšminga įtaka pokario garso įrašymo raidai, tai Studer tapo ilgaamžiškumo, preciziškos mechanikos ir nepriekaištingo patikimumo simboliu. Šių dviejų gamintojų magnetofonai daugelį dešimtmečių buvo vieni svarbiausių profesionaliose garso įrašų studijose visame pasaulyje.
Šioje apžvalgoje vartojamas Studer vardas apima ir ankstyvuosius Willi Studer vardu žymėtus modelius. Neatsitiktinai vienas iš didžiausią įspūdį palikusių magnetofonų buvo artimos studijiniam G36 konstrukcijos, mano 2 takelių Willi Studer F36.
* Skirtingų modelių duomenys pateikti pagal to laikotarpio gamintojo naudotą matavimo metodiką; DIN, CCIR, NAB ir kitos svertinės metodikos nėra visiškai tapačios.
** Kainos pateiktos apytikslės, nes priklausė nuo komplektacijos (stovas, indikatorių blokai, nuotolinis valdymas, pasirenkami greičiai ir kt.).
*** Žurnale „Mix“ 1990 m. liepos numeryje radau Studer A820 24 takelių kataloginę kainą – 74 900 JAV dolerių.
Pastaba. Lentelėje pateikti reprezentatyvių Studer profesionalių magnetofonų modelių duomenys. Atskirų modifikacijų (juostos pločio, takelių skaičiaus, greičių ir komplektacijos) parametrai gali skirtis.Studer greitai pelnė profesionalų pripažinimą dėl išskirtinio mechaninio tikslumo, patikimumo ir nuoseklaus techninių sprendimų tobulinimo. Nuo lempinių G36 ir J37 iki tranzistorinių A80 bei A820 modelių, Studer magnetofonai tapo vienais svarbiausių profesionalių garso įrašymo įrankių pasaulyje, o A820 laikomas vienu technologiškai pažangiausių analoginės eros studijinių magnetofonų.
Keturios svarbiausios Studer kartos:
Studer-Revox G36 (1959) – lempinis magnetofonas, pratęsęs Willi Studer sukurtų F36 šeimos aparatų raidą. Tiksli trijų variklių mechanika, aukštos kokybės elektronika ir kruopšti konstrukcija leido pasiekti puikius to meto parametrus. G36 buvo gaminamas įvairiomis versijomis ir tapo svarbia grandimi tarp ankstyvųjų Studer-Revox magnetofonų ir vėlesnių profesionalių Studer konstrukcijų.
Studer J37 (1964) – profesionalus keturių takelių 1“ pločio juostoje lempinis magnetofonas, sukur-tas įrašų studijoms. J37 atstovauja atskirai profesionalių daugiakanalių magnetofonų raidos krypčiai, todėl jo techniniai parametrai lentelėje pateikiami kaip keturių takelių aparato. Masyvi ir itin tiksli juostos transporto mechanika bei keturi nepriklausomi įrašymo ir atkūrimo kanalai leido jį naudoti daugiakanaliams įrašams. J37 ypač išgarsėjo EMI Abbey Road studijoje, kur buvo naudojamas įrašant „The Beatles“ ir kitų atlikėjų muziką.
Studer A80 pasirodė (1970) ir žymėjo naują Studer profesionalių magnetofonų kartą. Tranzistorinė elektronika, servo valdoma juostos transporto sistema ir modulinė konstrukcija užtikrino labai stabilų darbą bei aukštus techninius parametrus. Įvairios A80 versijos buvo plačiai naudojamos radijo ir įrašų studijose, o pats modelis tapo vienu žinomiausių profesionalių analoginių magnetofonų pasaulyje.
Studer A820 (1985) buvo viena aukščiausių analoginių Studer technologijos viršūnių. Mikroprocesorinis valdymas, elektroninė juostos įtempimo kontrolė, labai tiksli transporto sistema ir pažangi elektronika leido pasiekti išskirtinius parametrus bei plačias reguliavimo galimybes. A820 tapo vienu paskutinių didžiųjų profesionalių analoginių Studer magnetofonų skaitmeninio garso eros pradžioje.
- You must be logged in to reply to this topic.