- This topic has 15 replies, 1 voice, and was last updated November 1, 2026 at 11:12 by
.
-
Posts
-
Kiti profesionalių magnetofonų gamintojai
Profesionalūs juostiniai magnetofonai buvo naudojami ne tik garso įrašų studijose, bet ir radijuje, televizijoje, kino pramonėje, moksliniuose tyrimuose bei kitose srityse. Vien JAV 1960–1970-aisiais profesionalius juostinius magnetofonus siūlė kelios dešimtys gamintojų ir tiekėjų, tačiau muzikos įrašų studijų rinkoje reikšmingų gamintojų buvo maždaug dešimt ar kiek daugiau. Pasauliniu mastu profesionalių magnetofonų gamintojų buvo dar daugiau, o per daugelį dešimtmečių buvo sukurta šimtai skirtingų modelių ir jų modifikacijų.
Šioje apžvalgoje daugiausia dėmesio skyriau plačiai žinomiems profesionaliems garso įrašymo magnetofonams, o Telefunken ir Studer pasirinkau jų technikos raidai išsamiau pristatyti. Profesionalios analoginės įrašymo technikos istorija gerokai platesnė; JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Vengrijoje ir Šveicarijoje buvo kuriami savitų konstrukcijų magnetofonai, atspindėję skirtingas inžinerines mokyklas ir studijų poreikius. Kviečiu pažvelgti į šešis paminėtų šalių gamintojų studijinius magnetofonus, palikusius ryškų inžinerinį pėdsaką.
Ampex ATR-102 (1976, JAV):
Leevers-Rich Proline 2000TC (1977, Anglija):
Otari MX-5050 MkIII (1980, Japonija):
Tascam BR-20 (1992, Japonija):
Mechlabor STM-610 (1976, Vengrija):
Nagra T-Audio TC (versija su SMPTE/EBU laiko kodo sistema, 1984, Šveicarija):
Perėjimas prie skaitmeninio įrašymo
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje profesionaliose studijose pradėjo rastis skaitmeninio garso įrašymo sistemos. Išoriškai pirmieji skaitmeniniai magnetofonai dar buvo panašūs į analoginius – signalui įrašyti tebenaudojama atvira magnetinė juosta, tačiau joje jau buvo saugomas PCM būdu užkoduotas skaitmeninis signalas.
Vienas įdomiausių šio pereinamojo laikotarpio gamintojų buvo Mitsubishi Electric. 1980 m. pasirodęs dviejų kanalų Mitsubishi X-80 naudojo 1/4 colio juostą, judančią 38 cm/s greičiu, stacionarias galvutes ir 50,4 kHz diskretizavimo dažnį. Juostoje buvo įrašomi ne tik PCM duomenys, bet ir klaidų korekcijai bei sinchronizacijai reikalinga informacija.
Netrukus Mitsubishi pristatė X-800 – 32 kanalų skaitmeninį studijinį magnetofoną, naudojusį 1 colio pločio juostą ir 76 cm/s greitį. 1981 m. techniniame aprašyme nurodoma, kad juostoje buvo net 44 takeliai: 32 PCM garso, aštuoni klaidų korekcijos, du analoginiai pagalbiniai, SMPTE laiko kodo ir papildomas skaitmeninis takelis. Vėlesni X-850, X-86 ir kiti Mitsubishi aparatai priklausė profesionaliai ProDigi sistemai; X-850 įrašė 32 skaitmeninius garso kanalus į 1 colio juostą, o ProDigi tapo viena iš dviejų svarbių profesionalaus skaitmeninio magnetinio įrašymo sistemų, konkuravusia su Sony ir Studer naudota DASH sistema.
Skaitmeninis magnetofonas buvo tik pereinamasis technologijos etapas – garso informacijai tapus skaitmenine, jos saugojimui magnetinė juosta nebebuvo būtina. Vos per septynerius metus 24 analoginius takelius 2″ juostoje pakeitė 32 skaitmeniniai kanalai perpus siauresnėje 1″ juostoje (žemiau nuotraukoje 24 takelių skaitmeninis ir analoginis magnetofonai). Aparatai dar svėrė šimtus kilogramų ir kainavo milžiniškus pinigus, tačiau technologinė kryptis jau buvo aiški. Atsiradus kompaktinei plokštelei, o vėliau kompiuterinėms įrašymo ir redagavimo sistemoms, profesionalus garso įrašymas palaipsniui persikėlė į kitokias laikmenas.
Mitsubishi X-80 (1980) – dviejų kanalų PCM studi-jinis magnetofonas. Skaitmeninis įrašas buvo daromas ¼ colio magnetinėje juostoje, kurią buvo galima montuoti ir tradiciniu būdu – fiziškai kerpant:
1981 m. Mitsubishi pristatė 32 kanalų X-800, įrašiusį skaitme-ninį PCM signalą į 1 colio mag-netinę juostą. Vėliau šią profe-sionalių daugiakanalių skaitme-ninių magneto-fonų kryptį pra-tęsė X-850:
32 kanalų skaitmeninis X-850: PCM įrašymas, 1″ juosta (1985):
Palyginimui 24 kanalų Studer A800-24: analoginis, 2“ juosta (1978):
Vos per septynerius metus 24 analoginius takelius 2″ juostoje pakeitė 32 skaitmeniniai kanalai perpus siauresnėje 1″ juostoje. Aparatai dar svėrė šimtus kilogramų ir kainavo milžiniškus pinigus, tačiau technologinė kryptis jau buvo aiški.
Mano susitikimai su studijiniais magnetofonais.
Apie studijinius magnetofonus galima daug sužinoti iš gamintojų katalogų, instrukcijų ir techninių matavimų, tačiau visai kita patirtis – pačiam prie jų prisiliesti. Per daugelį metų teko ne tik klausytis, bet ir remontuoti, reguliuoti bei pritaikyti darbui įvairius juostinius magnetofonus. Kai kurie iš jų atmintyje liko ne dėl kataloguose nurodytų parametrų, o dėl konstrukcinių sprendimų ir to ypatingo jausmo, kurį inžinieriui suteikia gerai sukonstruota technika.
Mano kelias į profesionalią juostinę techniką prasidėjo nuo dviejų takelių lempinio Willi Studer/Revox F36, apie kurį jau papasakojau apžvalgos pradžioje. Kitas žingsnis buvo tikras studijinis Mechlabor STM-310. Maskvos olimpinėms žaidynėms Šiaulių televizorių gamyklos konstravimo biuras ruošė kilnojamas televizijos stotis Magnolija, kurioms buvo užsakyti keli STM-310. Vieną visiškai naują aparatą, su individualiu parametrų matavimo protokolu ir technine dokumentacija, 1981 m. pavyko įsigyti ir man.
Įdomus STM-310 konstrukcinis sprendimas buvo neįprastai aukštas – 240 kHz – pamagnetinimo dažnis. Trynimo generatorius veikė dvigubai žemesniu 120 kHz dažniu. Gamintojas tokį aukštą pamagnetinimo dažnį pasirinko siekdamas sumažinti trukdančius interferencinius iškraipymus. STM-310 ketinau naudoti aukštos kokybės stereofo-niniams įrašams iš plokštelių, todėl aparatą šiek tiek pritaikiau savo poreikiams; atsisakiau simetrizuojančių transformatorių, kontrolinio garsiakalbio vietoje sumontavau du indikatorius iš Nakamichi 1000, jiems sukonstravau logaritminį stiprintuvą ir viską sukalibravau. Taip pat įtaisiau pamagnetinimo reguliavimą, kad aparatą būtų galima tiksliau suderinti skirtingoms magnetinėms juostoms. Visų sumanymų užbaigti nebespėjau – juostinius magnetofonus iš namų garso sistemų jau stūmė kasetiniai, pats įsigijau Nakamichi 1000 Tri-Tracer, o netrukus prasidėjo CD era. STM-310 turiu iki šiol ir retkarčiais įjungiu paklausyti.
Dar prieš įsigydamas STM-310 susidūriau su kitu studijiniu magnetofonu – Maskvoje gamintu МЭЗ-102А Ст. Kauno radijo gamyklos direktoriaus L. Jankausko iniciatyva Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje buvo rengiama muzikos klausymo sistema, o man teko pasirūpinti jos signalo šaltiniu. Pasiūliau naudoti profesionalų stereofoninį magnetofoną. Direktoriui susitarus su Maskvos gamykla, išvykau ten ir į Kauną parvežiau du МЭЗ-102А Ст. Vieną panaudojau vadinamų „Kauno Direktorių namų“ salės įgarsinimo projekte, o kitas – M. K. Čiurlionio muziejuje.
Muziejuje magnetofonas turėjo ilgą laiką veikti be operatoriaus, todėl jį teko pritaikyti automatiniam Čiurlionio muzikos įrašų atkūrimui; pasibaigus programai juosta buvo automatiškai atsukama į pradžią ir įrašas paleidžiamas iš naujo. Valdymui panaudota prie juostos pritvirtinta metalinė juostelė ir relės. Kiek metų ši sistema veikė, šiandien pasakyti negaliu, tačiau remontuoti jos manęs nekvietė – vadinasi, sprendimas pasirodė pakankamai patikimas.Studijinis stereofoninis magnetofonas МЭЗ-102А Ст(1982). Virš 100 kg svorio konsolė, šių magnetofonų buvo išleista mažai (~100 egzempliorių):
Studijinis Mechlabor STM-310 (apie 1974):
Kartu su STM-310 gavau jo individualų gamyklinių matavimų protokolą. Mano STM-310, Nr. 817, gamykloje buvo patikrintas 1978 m. gruodžio 13 d. Protokole užrašyti ne vien leistini parametrai, bet ir konkretaus aparato išmatuotos reikšmės. Pavyzdžiui, esant 38,1 cm/s greičiui, detonacija abiem matavimo kryptimis siekė 0,03 ir 0,025 %, iškraipymai – 0,6 %, o signalo ir triukšmo santykis – 64 dB mono ir 62 dB stereo režimu. Tai buvo tikras konkretaus aparato „gimimo liudijimas“, kurį išsaugojau iki šiol.
STM-310 buvo kompaktiškas studijinis magnetofonas (50 × 41,5 × 22 cm), svėręs 35 kg ir galėjęs dirbti tiek horizontalioje, tiek vertikalioje padėtyse. Juostos transporto sistemoje Mechlabor panaudojo savus konstrukcinius sprendimus, o aparato modulinė sandara palengvino techninę priežiūrą. Neįprastai aukštas (240 kHz) pamagnetinimo dažnis buvo pasirinktas siekiant suma-žinti trukdančius interferencinius reiškinius, o trynimo generatorius veikė 120 kHz dažniu. Gamintojo pristatymo dokumente nurodoma, kad per 6 metus Europos šalims buvo parduota apie 2000 tokios konstrukcijos aparatų. Studijinei aparatūrai tai didelis kiekis, parodantis konstrukcijos sėkmę.
Prisiminiau man svarbų susitikimą Maskvoje su Nagra.
1985 metais Maskvoje vykusioje tarptautinėje parodoje „Связь-85“ turėjau progą iš arti susipažinti su Nagra T-Audio TC. Prie šio aparato užsibuvau ilgiau – Nagra vardą jau gerai žinojau iš profesionalios kino ir garso įrašymo technikos, tačiau T-Audio buvo visai kito masto studijinis magnetofonas.
T-Audio buvo dviejų takelių analoginis magnetofonas, pradėtas gaminti 1981 m., o 1984 m. pasirodė SMPTE/EBU laiko kodu aprūpinta TC versija. Iš kitų studijinių aparatų išsiskyrė kompaktiška, neįprastai preciziška dviejų vedančiųjų velenų mechanika ir mikroprocesoriniu valdymu. TC versija galėjo ne tik įrašyti ir atkurti centrinį SMPTE/EBU laiko kodo takelį, bet ir sinchronizuotis su išorine vaizdo bei garso aparatūra.
Parodoje labiausiai domino ne laiko kodas, o pati konstrukcija. Šalia didelių Telefunken, Studer ar МЭЗ studijinių magnetofonų Nagra atrodė neįtikėtinai kompaktiška. Kartu buvo akivaizdu, kad tai ne sumažintas buitinis aparatas, o profesionaliam darbui nuo pradžių suprojektuotas precizinis mechanizmas. Žiūrėdamas į T-Audio TC galėjau gyvai pamatyti, iki kokio techninio lygio buvo subrendęs analoginis magnetofonas pačioje skaitmeninės eros pradžioje.
============= ♦ ♦ ♦ =============
Juostinio magnetofono istorija truko kelis dešimtmečius, per kuriuos palyginti paprastas elektromechaninis aparatas virto itin tikslia profesionalia įrašymo mašina. Telefunken, Studer, Ampex, Nagra, Mechlabor ir kitų gamintojų konstruktoriai sprendė tuos pačius fizikos uždavinius – kaip kuo tolygiau transportuoti juostą, sumažinti detonaciją ir triukšmą, išplėsti dažnių diapazoną bei sumažinti iškraipymus. Analoginės technologijos pabaigoje šie sprendimai buvo pasiekę labai aukštą techninį lygį.
Tačiau kartu artėjo ir jos fizinės ribos – norint įrašyti daugiau kanalų ir pasiekti geresnius parametrus, reikėjo vis sudėtingesnės mechanikos, tikslesnių galvučių, platesnės juostos ir didesnio jos greičio. Skaitmeninis įrašymas pakeitė pačią problemą: garso informaciją pavertus skaičiais, nebereikėjo vis tobulinti analoginio ryšio tarp judančios juostos ir magnetinės galvutės. Juosta dar kurį laiką liko skaitmeninių magnetofonų laikmena, bet technologinė kryptis jau buvo aiški.
Man magnetofonas buvo ne vien muzikos klausymo aparatas. Tai buvo galimybė gauti muziką, kurios parduotuvėse nebuvo, ją įrašyti, keistis įrašais ir kaupti fonoteką. Kartu magnetofonas buvo puiki inžinerijos mokykla – teko remontuoti, reguliuoti, perdaryti ir pačiam ieškoti geresnių techninių sprendimų.Šiandien muzikos įrašymo ir atkūrimo technologijos nuėjo nepalyginamai toliau, todėl nematau pagrindo magnetinei juostai suteikti kažkokio išskirtinio „analoginio absoliuto“ statuso. Geras studijinis magnetofonas gali puikiai skambėti ir šiandien, tačiau jo iškraipymai, triukšmas, juostos charakteristikos ir mechanikos netobulumai niekur nedingo. Dalis to, ką mėgstame vadinti „juostos skambesiu“, yra būtent šios technologijos savybės.
Vis dėlto tai nė kiek nesumažina juostinio magnetofono vertės. Priešingai – kuo geriau supranti, kokiomis priemonėmis analoginės technikos konstruktoriai pasiekė tokių rezultatų, tuo didesnę pagarbą kelia jų darbas. Man juostinis magnetofonas liko ne geresnio ar blogesnio garso simboliu, o vienu gražiausių precizinės mechanikos, elektronikos ir muzikos susitikimų XX amžiaus technikos istorijoje.Magnetofonai vėl tapo šiuolaikinio audiofilo atributu. Jaunimą vilioja „stebuklas“, kai iš tyliai judančios juodos juostelės į kambarį ateina Muzika. Ši mada paskatino atgimti ir magnetinių juostų gamybą – Prancūzijoje jas vėl gamina Recording The Masters (RTM). Atsirado ir naujų, įspūdingų juostinių magnetofonų. Vienas tokių – graikų ir australų kilmės inžinieriaus bei dizainerio Kosto Metaxo sukurti Metaxas & Sins juostiniai magnetofonai.
Metaxas & Sins – Papillon Studio 15.
(Apžvalgos pabaiga)Epizodus sudėjau į dokumentą Juostiniai magnetofonai: technikos raida ir mano patirtis (Apžvalga Nr. 3).
- You must be logged in to reply to this topic.