MariusB:
Tidal’e yra jų albumas The Road, kuris streaminamas CD kokybėje (44 Khz/16 bit). Nusipirkus šio albumą elektroninį nekompresuotą variantą (FLAC failai, kainavo €10,64, užtruko viskas mažiau nei 10 min) gaunamas PDF failas su paveiksliukais ir dainų žodžiais dviem kalbom.
Jei DAKHABRAKHA The Road albumą FLAC formate nupirkai iš Tidal, kodėl Tidal paieškoje Шлях (The Road) surasti man nepavyksta? Nemoku ieškoti?
Kartu noriu paklausti, kaip galima sužinoti kokią muziką iš Tidal galėsiu nusipirkti? Kur viešinami albumų sąrašai? Kokio dydžio yra Tidal albumų kolekcija? Kokia aparatūra (kokiu diskų grotuvu) atliekamas muzikos nuskaitymas? Jei nuskaitomi ir konvertuojami LP, kokia naudojama įranga?
Žinome kas ir kokiais instrumentais groja, galime sužinoti kokia įrašų studijų įranga, bet nesu matęs failų pardavėjų techninės ginkluotės aprašymų. Jei MariusB esi sukaupęs žinių, prašau su mumis pasidalinti.
Studijoje muzika įrašoma aukštesne nei CD raiška ir, jei toks įrašas (nebutinai studijinis originalas, bet aukštesnės raiškos) tampa prieinamas vartotojui ir atkuriamas kokybiškai, tai yra privalumas
Nepatikėčiau pasakojimais, kad studijos pardavinėja masteringus, o juos nusiperka failų pardavėjai. Čia būtų tas pats, lyg knygų leidyklos parduotų spaustuvei paruoštą knygos pdf’ą. Knygos pdf’as, o taip pat garso masteringas iš tiesu aukštesnės raiškos, tačiau tai “technologinė matrica”, o ne vartojimui skirtas daiktas. Tokie dalykai neparduodami dar dėl to, kad atsirastų juridinės-teisinės kolizijos. Ekonomiškai masteringų pirkimo kelias būtų ypatingai neefektyvus; kokybės nepajaustume, o failų pardavėjas išleistų žymiai daugiau pinigų ir sugaištų daugiau laiko įrašų bazei sukurti. Žinoma, galima nusipirkti senų master-juostų, bet tai kolekcionierių medžioklės objektas.
Didesnės rezoliucijos failai gali atsirasti iš albumų, tarkime iš SACD diskų. Taip pat galimos įvairiausios techninės manipuliacijos, kai suformuojamas neva-padidintos rezoliucijos failas klientų priviliojimui.
Jei MFS bazės būtų sudaromos masteringų pagrindu, apie tai būtų garsiai parašyta. Nesu apie tai skaitęs, bet jei šis klausimas bus eskaluojamas, reikės gilintis ir konsultuotis su įrašų studijų darbuotojais.
Kol neįrodys kitaip, pasilieku prie nuomonės: failų pardavėjų medžiaga geriausiu atveju yra iš diskų. Vinilo, CD, SACD ar DVD-audio. Iš čia kita išvada: net teoriškai MFS parduodama produkcija negali būti aukštesnės kokybės kaip šaltinis (diskas).
Mano patirtis.
2016 metų spalį lankiausi skaitmeninės muzikos “gamykloje” ir mačiau iš kur atsiranda muzikinių failų fonoteka. Didelis kambarys pilnas CD, kuriuos darbuotojas jau būna nustryminęs į galingus serverius. Naudojamas geras, bet ne aukščiausios klasės grotuvas ir atitinkama įranga failams paruošti. Įmonė sutvarko autorinių teisių klausimus ir kaupia kuo didesnę failų bazę. Iš MFS galima nusipirkti albumų arba kažkokį paruoštą grojaraštį. Vartotojai – kirpyklos, siuvyklos, kontoros, parduotuvės ir pan. pasirenka muziką, sumoka nuomos mokestį, tam tikram laikui gauna prieigą ir nebereikia patiems viskuo rūpintis. Negaliu vertinti failų įmonės potencialo, bet savininkas sakė, kad jie antrieji pagal dydį Europoje. Man siūlė užsirašyti prisijungimo prie MFS rekvizitus ir veltui parsisiųsti norimos muzikos. Nebuvo aktualu, todėl padėkojęs atsisakiau.
Dėl
Dar vienas patogus dalykas Tidel’e yra tai, kad rodomi artimiausi grupės koncertai (kovo mėn Prancūzijoje, vėliau – Šveicarijoje) ir pateikiamos nuorodos į bilietų pardavėjus.
Sužinoti kur koncertuoja ir nusipirkti bilietus interneto laikais mokame veltui. Tai komercinė informacija, už kurią galima papildomai uždirbti. Man ji būtų perteklinė.