Diskusijų apie muzikos klausymą iš failų (stryminimą) įkarštyje kilo minčių apie muzikos kolekcionavimą ir apie kokybišką įrašų atkūrimą.
Paveikslui apžiūrėti reikalinga erdvė, apšvietimas, ramybė. Čiurlioniui pastatyta galerija, o kolekcionieriaus M. Žilinsko dovanotai kolekcijai pastatytos dvi. Milžiniškos erdvės ir prižiūrėtojų būrys Ermitaže, Luvre. Visos dailės kūrybos niekur nesutalpintume, bet to ir nereikia. Galime atsiversti tapybos darbų albumą, galime pasidairyti visko pilname internete, bet argi sakytume, kad tai tas pats ką jaučiame muziejuose?
Sakote, kad Spotify ar Tidal dovanoja mums visą muziką, galime parsisiųsti ir turėti norimų kūrinių fonoteką failais? Sakote, galiu klausyti ausinėmis už 5 € arba lentyninėmis už 300? Ką ten už tris, jau šnekama, kad yra puikiai skambančių šiuolaikinių “monitorių” už mažiau šimtą!
Susipažinti su muzika užtektų išmaniojo, bet jei norime atkurti Muziką, turime pradėti nuo patalpos, nuo kolonėlių, nuo stiprintuvo ir tik tada pasirinkti signalą. Signalas paprasčiausias dalykas, nes 1982 sukurtas CD užtikrina tokią įrašų kokybę, kurios nepasiekia jokios kolonėlės ir jokios ausinės, bičiuliai!
Man reikalinga ne visa muzika, o mano “ermitažas”. Savo muziką galėčiau klausyti iš MP3, FLAC ar DSD failų, iš HDD ar iš interneto, bet kodėl turiu klausyti ne muzikos albumą, bet jo kopiją? Taip pat matau aparatūrinę problemą – daugiau aparatūros mažina patikimumą. Stryminimas yra ne vienas aparatas-pristavkė kaip magnetofonas ar LP grotuvas, o ištisa aparatūros grandinė! Specifinė, nes reikia mokytis suvaldyti Linux, ekranėlyje spoksoti į “viską daug”, skaityti reklamą apie mano atlikėjo koncertinius turus ir nepamiršti atsinaujinti failų grotuvo PĮ… Nesuprantu, kodėl turėčiau rūpintis tuo savo rankomis sukurtu darželiu, jei iš lentynos galiu pasiimti albumą ir klausyti originalą? Kam man įrašų kopijų grojaraščiai, jei galiu turėti savo “ermitažą”?